„Aš nenoriu niekam linkėti nei sveikatos, nei turtų — tik sėkmės.
Nes dauguma žmonių „Titanike“… buvo ir sveiki, ir turtingi.
Bet labai nedaug jų turėjo sėkmės.“
Tai priverčia susimąstyti.
Ar žinojai, kad vienas aukštas vadovas išgyveno 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolius tik todėl, kad tą rytą vedė sūnų į pirmąją darželio dieną?
Kitas žmogus liko gyvas, nes buvo jo eilė parnešti spurgų.
Viena moteris išgyveno, nes jos žadintuvas nesuskambėjo.
Kitas pavėlavo dėl spūsties Naujajame Džersyje.
Vienas nespėjo į autobusą.
Kitas apsipylė kava ir turėjo persirengti.
Kažkieno automobilis neužsivedė.
Kitas grįžo namo, nes sulaukė skambučio.
Vienas tėvas pavėlavo, nes vaikas tą rytą buvo neįprastai lėtas.
Vienas vyras tiesiog negalėjo pagauti taksi.
Bet labiausiai įstrigo ši istorija:
Vyras tą dieną į darbą avėjo naujus batus. Eidamas į darbą, pajuto skausmą.
Užsuko į vaistinę nusipirkti pleistrų.
Tai išgelbėjo jam gyvybę.
Nuo to laiko, kai tai išgirdau, mąstau kitaip.
Kai įstringu kamštyje…
Kai pavėluoju į liftą…
Kai ką nors pamirštu ir turiu grįžti…
Kai rytas nesiseka taip, kaip planuota…
Stengiuosi sustoti ir pasitikėti:
Galbūt šis vėlavimas – ne nesėkmė.
Galbūt – tai dieviškas laikas.
Galbūt esu tiksliai ten, kur ir turiu būti.
Taigi kitą kartą, kai rytas sugrius…
Vaikai lėti, raktai pasimetę, visi šviesoforai raudoni —
Nesinervink. Nepratrūk.
Gal tai tiesiog sėkmė persirengusi nesėkme.
