Pastaruoju metu pastebiu treniravimo „madą“, kurią taiko net ir geri treneriai – stengtis mobilizuoti atletą psichologiškai: motyvuoti, šūkauti, rėkti, skatinti maksimalią vidinę jėgą. Tačiau dažnai pamirštamas vienas esminis dalykas – žmogaus fiziologiniai ištekliai yra riboti. “Be fiziologijos nebus psichologijos”!
Kai šie ištekliai išsekę, gali šaukti, kad ir visa gerkle – sportininko nervų sistema tiesiog nebepajėgs perduoti reikiamų impulsų raumenims. Smegenys praranda gebėjimą valdyti didelę raumenų jėgą, o sportininkas pasiekia ribą, kai vien psichologinė motyvacija nebegali kompensuoti fiziologinio nuovargio.
Be pakankamų kūno atsargų – energijos, hormonų pusiausvyros, kokybiško poilsio – psichologinis mobilizavimas tampa tuščias ir neefektyvus. Tai tiesiausias kelias į perdegimą, pertreniruotumą ir ilgalaikį sportinės formos praradimą.
Ir dar kartą verta priminti – sporte jau seniai nebegalioja principas „kuo daugiau, tuo geriau“. Svarbiausia – optimizuoti: derinti didelius treniruočių krūvius su adekvačiu atsigavimu.
Tiesa, vis rečiau pasitaiko trenerių, kurie po nesėkmių treniruotes tik dar labiau sugriežtina, manydami, kad reikia dar daugiau dirbti, net ir vietoj poilsio dienos. Bet tokių atvejų vis dar būna – ir tai pavojinga sportininko sveikatai bei ilgalaikei pažangai.
