Albertas Skurvydas
Tikroji drąsa – tai ne garsūs šūkiai ar demonstratyvūs, impulsyvūs gestai, bet tylus ir atkaklus pasiryžimas gyventi pagal savo vertybes, tęsti prasmingą veiklą net tuomet, kai tai nepatogu, vieniša ar rizikinga.
Tai gebėjimas išlikti ištikimam sau, kai aplinka spaudžia nusileisti.
Kai lengviau būtų tylėti, bet tu pasirenki kalbėti.
Kai dauguma nusigręžia, o tu pasilieki – ir kantriai keliauji savo keliu.
Kai kyla abejonės, bet tu vis tiek judi pirmyn – ne todėl, kad nebijai, o todėl, kad tai teisinga ir prasminga.
Tai ryžtas ieškoti tiesos, net jei ji nepatogi, nepopuliari ar sunkiai priimama.
Tad kantrybės, mieli žmonės – būtent tokia drąsa tyliai keičia pasaulį, o pirmiausia – mus pačius.
Mūsų pareiga – ne tik ieškoti tiesos, bet ir išdrįsti ja dalintis, net jei ji nepatogi ar prieštaraujanti dominuojančioms nuomonėms.
Tik tada, kai drįstame klausytis to, ko nesuprantame, ir kalbėti taip, kad kurtume, o ne skaldytume – gimsta tikrasis dialogas, kuris keičia ne tik nuomones, bet ir žmones. Tik tikroji drąsa jungia mus!
