2025-05-15, Ali Sports, Mantas Aliukonis
Skambi pavardė ar asmeninių sąskaitų suvedinėjimas? Talentingas jaunuolis ar pervertintas talentas? Tokie ir panašūs epitetai pastaruoju metu sukasi aplink Tito Buzo pavardę. Marijampolėje gimęs jaunuolis jaunimo terminais kalbant atsidūrė „ant ledo“ – žadėtos sutarties negavo, o šiuo metu yra be klubo ir svarsto apie karjeros pabaigą.
Ar tam įtakos turėjo prieštaringai vertinamas žaidėjo tėvas, Marijampolės verslininkas Žydrūnas Buzas, o gal tai tiesiog Marijampolės miesto mero, Povilo Isodos, kerštas žaidėjo tėvui už nesuvestas praeityje sąskaitas?
Priešistorė
Savivaldybė laiminti sandorį atsisakė
Priminsime, kad prieštaringos reputacijos verslininkas, Ž. Buzas, praėjusią vasarą buvo siejamas su Marijampolės „Sūduvos“ klubo įsigijimu bei buvo pasirašęs preliminarią sutartį dėl klubo pirkimo ir komandos perėmimo, tačiau, po ilgų derybų, anuomet sandoris neįvyko.
Kaip tuomet teigė Marijampolės meras Povilas Isoda savivaldybė, kaip viena iš klubo dalininkių jokių reikalų su šiuo žmogumi nenori turėti ir bet kokių sąsajų kratėsi: „Nepalaikau ir nepalaikysiu legendinio mūsų miesto futbolo klubo pardavimo minimam žmogui. Kol esu meru Marijampolės savivaldybės parama šio futbolo klubo nepasieks, jeigu minima informacija pasitvirtins“, – anuomet teigė Marijampolės meras.
„Tikrai yra Lietuvoje daug klubų, kurie mielai ir rėmėjų, ir žaidėjų laukia. Manau, kad visi norintys gali rasti sau vietą ten, kur jie yra pageidaujami“, – pašnekovas interviu metu dėstė laikraščiui „Suvalkietis“.
Pasak mero, šiemet futbolo klubui „Sūduva“ iš Marijampolės savivaldybės biudžeto buvo skirta 350 tūkst. eurų. „Tai yra dideli visų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigai ir klubas, gaunantis šiuos pinigus, turi būti nepriekaištingai tvarkomas, jame neturi būti jokių reputacijos ar neaiškių interesų šešėlio. Skaidrumas sirgaliams ir visuomenei taip pat turi nekelti klausimų“, – „Suvalkiečiui“ teigė meras.
Meras – teisiamųjų suole
Nepaisant kaltinamų Ž. Buzui, pats meras P. Isoda yra įsivėlęs į, taip vadinamą, „čekučių“ bylą, kuri yra nagrinėjama Kauno apygardos teisme, o kaltinimą palaiko apygardos prokuroras. Meras kaltinamas tuo, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas sau turtinės naudos.
Savo ruožtu Marijampolės meras P. Isoda kaltinamų nepripažįsta bei mini, galimai, politinį susidorojimą savo atžvilgiu: „Minėta prokuroro sumą aš grąžinau. Niekada neturėjau tikslo pasisavinti pinigų. Aš tikrai nesijaučiu kaltas, tyčia neklastojau dokumentų“, – teismo posėdyje šią savaitę teisinosi meras.
Verslininko praeities šmėklos Marijampolės futbole
2023 m. pradžioje Gruzijos ir Ukrainos pilietybes turintys asmenys investavo į Pirmojoje Lietuvos futbolo lygoje žaidžiančios „MML-City“ brendą, o vienas didžiausių klubo dalininkų buvo prieštaringos reputacijos tuometinis klubo vadovas bei Marijampolėje gerai žinomas verslininkas Žydrūnas Buzas.
Praėjusių metų birželį prasidėjo signalai dėl galimai sutartų – manipuliuojamų rungtynių Pirmojoje šalies futbolo lygoje, kurie įgavo pagreitį jau rudeniop.
Tų pačių metų rugsėjo mėn. gale LFF priėmė vienbalsį sprendimą dėl Pirmos lygos „MML-City“ klubo licencijos panaikinimo.
Po Pirmos lygos klubo pašalinimo LFF prezidentas E. Stankevičius tuomet žiniasklaidoje minėjo teisėsaugos institucijų aplaidumą, įstatymų spragas bei nusikaltėlių nebaudžiamumą. Verta pažymėti, kad tą 2023 m. vasarą buvo daug signalų dėl galimai sutartų „MML-City“ rungtynių, o liūdniausia, kad į jas būdavo įtraukiami jaunieji Marijampolės klubo lietuviai.
Kerštas tėvui per vaiką ar aplinkybių auka?
Įvertindami anksčiau minėtų įvykių kontekstą kalbamės su pačiu Titu. Buvęs visų amžiaus Lietuvos jaunimo rinktinių narys davė atvirą interviu ir pasidalino mintimis, kodėl jis nėra pageidaujamas Marijampolėje. Taip pat savikritiškai išskyrė integracijos į vyrų futbolą sunkumus. Kadais perspektyvus vadintas dvidešimtmetis saugas negailėjo kritikos ir Marijampolės merui Povilui Isodai bei pabrėžė, kad didelis legionierių skaičius A lygoje niekaip neprisidės prie talentingų lietuvių integravimo į vyrų futbolą.
– Titai, visų pirma, kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate, kaip jums sekasi? , – pasiteiravome pašnekovo.
– Prastai jaučiuosi, tikrai nemanau, kad po tokių žinių gerai jaustųsi žmogus. Po truputį mėginu paleisti tą situaciją. Šiuo metu esu laisvasis agentas.
– Kaip susiklostė situacija, kad žiemą pradėjęs pasiruošimą su Marijampolės „Sūduva“ vėliau nebežaidėte?
– Kodėl taip įvyko – tiksliai negaliu pasakyti. Aš žaidžiau pirmas draugiškas varžybas prieš Alytaus DFK „Dainavą“, antras prieš FA „Šiaulius“ ir po to taip gavosi, kad
nebegalėjau daugiau žaisti. Paskutinės mano mačas už gimtojo miesto komandą buvo šių metų sausio 25 d.
– Jūsų manymu kokios to tikrosios priežastys bei kodėl neįsitvirtinote daugkartiniuose šalies čempionuose Marijampolės „Sūduvoje“?
– Man uždraudė Marijampolės meras. Jis paskambino klubo savininkui Vidmantui Murauskui ir pasakė, jeigu aš žaisiu komandoje – „Sūduvai“, galimai, nutrauks 350 tūkstančių klubo finansavimą, jeigu aš esu tikslus.
– Ar buvo žodinis susitarimas su klubu?
– Po pirmųjų draugiškų rungtynių buvo sutarta dėl to, kad pasirašysiu su jais sutartį. Jiems viskas, kaip ir tiko: vyr. treneris ir klubo savininkas nepriekaištavo tam. Toliau treniravausi, rengiausi sezonui, kaip įprasta. Po rungtynių su FA „Šiauliais“ nuėjau paklausti kokia yra mano situacija klube, nes neturėjau dar kontrakto. Jie (treneris ir komandos vadovas, – red. aut.) sakė: palauk, dar palauk.
Žodinis susitarimas – buvo
– Dovydas Lastauskas jums siūlė konkretų kontraktą?
– Taip. Aš atvažiavau treniravausi. Po pirmųjų draugiškų rungtynių praėjus kelioms dienoms mane pasikvietė direktorius D. Lastauskas pasikalbėti. Jis pasiklausė manęs, kaip aš įsivaizduoju visą šią situaciją ir jei jiems viskas tiktų – ar aš būčiau patenkintas, kaip aš čia jausčiausi klube.. Aš jiems pasakiau, kad matau, jog šiais metais komanda komplektuojasi kitaip, todėl man kaip ir tinka. Mačiau, kad čia man būtų didesnės galimybės pasireikšti. Mes sutarėm, kad sužaisiu mačą prieš Alytaus „Dainavą“ ir mes pažiūrėsime kokia yra mano situacija..
Kai sužaidžiau pirmas varžybas man D. Lastauskas prieš išeinant sakė: „Viskas gerai, pakalbėsim pirmadienį“, – duodamas suprasti jog viskas bus gerai su tuo kontraktu. Realiai tik dėl piniginės sumos reikėjo susitarti ir padėti parašus.
Po to laiko, nors ir treniravausi, bet su manim daugiau niekas nieko nekalbėjo iš klubo administracijos. Tuo metu man ši situacija tapo neaiški, todėl paprašiau savo agento, Pauliaus Paknio, kad išsiaiškintų mano situaciją. Aš nežinau su kuo konkrečiai kalbėjo mano agentas dėl mano algos klube.
Jie buvo tai sutarę tarpusavyje, bet klubas pasakė, kad reikia dar palaukti, sužaisti dar vienas varžybas su FA „Šiauliais“ ir tada, kažkuriuo tai momentu, bus pasirašyta su manim sutartis.
Kai sužaidžiau tas antras varžybas prieš Saulės miesto komandą, vėl laukiau, treniravausi, bet niekas nesikeitė, niekas nieko nekalbėjo apie tai.
Iš „Sūduvos“ klubo buvo tyla, kuri sekė iki dienos prieš varžybas su Vilniaus raj. „TransINVEST“ („Sūduva“ žaidė pasirengimo draugiškas rungtynes su „TransINVEST“ vasario 1 d. šeštadienį, – aut. red.)
Buvo susisiekta su V. Murausku ir pasakyta, kad meras nenori jog būtų su manimi pasirašyta sutartis. Kai anksčiau su treneriu kalbėjau buvo man pasakyta, kad viskas, kaip ir sutarta ir bus pasirašoma sutartis. Nežinau, kaip ten įvyko, bet žinau, kad jie visi trys: V. Murauskas, D. Lastauskas ir vyr. treneris Donatas Vencevičius buvo susitikę ir aptarė situaciją dėl sutarčių. Buvo nuspręsta, kad su manim bus pasirašoma sutartis. Bet to neįvyko.. Kodėl to neįvyko? Aš šių dalykų nežinau“, – apibendrino pašnekovas.
Meras – nuliūdino
– Kada buvo pirmieji įspėjamieji skambučiai, kad čia kažkas neaišku?
– Kai artėjo trečios varžybos prieš Vilniaus raj. „TransINVEST“ penktadienį po treniruotės (sausio 31 d.) vyr. treneris pranešė apie šią susidariusią situaciją, kad aš nebegalėsiu žaisti.
Meras paskambino savininkui – V. Murauskui ir pasakė, kad jeigu aš žaisiu – kaip bus?
Visa ši situacija mane labai nuliūdino. Jaučiuosi prastai, nes manau, kad taip neturėtų vykti. Turi būti žmogiškumas, nesvarbu kokie politiniai dalykai dedasi aplinkui, kas yra įvykę anksčiau. Čia yra futbolas. Aš išvis nesu nei to žmogaus matęs, nei jam blogo kažką esu padaręs. Aš supratau, kad jeigu man neleis žaisti varžybų, tai kodėl turėčiau ten treniruotis? , – retoriškai klausia praėjusį sezoną Kauno raj. „Hegelmann“ žaidęs saugas.
Nustojau treniruotis ir nežinau, kaip bus toliau. Nežinau ar grįšiu dar į futbolą..
– Jeigu žaistumėte A lygoje, kokioje komandoje save matytumėte?
– Nežinau, kur dabar save matyčiau. Dabar aš niekur savęs nematau. Norėjau žaisti už savo gimtojo miesto klubą, nes man buvo pasakyta, kad klubas rinksis iš marijampoliečių iš daug žaidėjų, darys vieną komandą ir jiems tokio, kaip manęs reikėtų. Su treneriu irgi buvau turėjęs pokalbį, kad jam viskas, kaip ir tinka, o iš praėjusio sezono mėlynai – baltuose, kur negavau minučių pasireikšti – man ši karjeros stotelė būtų idealiausia vieta tobulėti. Čia mano šeima gyvena. Aš pats nuo penkių metukų žaidžiau už „Sūduvą“, kol neišvažiavau į užsienį. Man tik vienas malonumas būtų atstovauti šiam klubui, o po to kas įvyko – nebenoriu nei pagalvoti apie tai.
Jeigu taip sprendžiasi dalykai savo mieste, tai ką mes galim kalbėti apie kitus miestus ir klubus. Jeigu vėl pradės linksniuoti mane, nes mano pavardė tokia.. Kam man reikia viso šito?“ , – retoriškai klausė pašnekovas.
„Nebenoriu to tęsti ir viskas. Aš žaidžiau futbolą, nes aš myliu tai daryti. Man tai patiko. Eidamas žaisti futbolą tu turi jausti malonumą. Jeigu čia vyksta tokie absurdiški dalykai tai kam tada? Yra gyvenimas ir be futbolo. Geriau jausiuosi laimingas, negu žaisdamas ir žinodamas, kad tavęs niekas nepalaiko ir jokio užnugario nėra.
Situacijos įkaitas
– Panašu, kad tapote situacijos įkaitais?
– Taip. Nuo kada Marijampolės meras sprendžia kas gali žaisti ir negali. Man tai juokinga dėl visos šios situacijos. Jeigu jie nenori ir galvoja, kad taip elgtis gali tai kam tada mane kvietė į „Sūduvą“. Kur aš dabar sezonui prasidėjus rasiu kitą komandą? Aš sakau tiesiai šviesiai, man neįdomu ką apie mane kas nors galvoja. Pasakiau tai, ką norėjau pasakyti. Nežinau ar dar grįšiu į tą futbolą, bet aš noriu tai padaryti, kad jei kam nors ateityje iškils panaši situacija, kad turėtų pavyzdį, kaip elgtis, kaip kalbėti. Aš nenorėčiau, kad kitam vaikui su garsia pavarde taip panašiai, kaip man atsitiktų.
Niekas nesako, kad man yra lengva. Aš tik kalbu ramiai. Aš visą gyvenimą žaidžiau futbolą, jį mylėjau. Aš visada stengiausi, bet kai tau prieš akis paima ir vienas žmogus nusprendžia tavo likimą.. Aš nesakau, kad nuleidau rankas. Aš tiesiog nebenoriu čia būti, nes tai yra nebe futbolas, o kažkokia politika. Ne taip dalykai sprendžiasi. Mano atveju politikai nusprendė mano likimą futbole.
– Kada paskutinįkart tiesiogiai bendravote su V. Murausku?
– Aš su V. Murausku niekad nebuvau kalbėjęs ar bendravęs.
– Ar galėjo jūsų likimą įtakoti tas visas kilęs ažiotažas susijęs su klubo pardavimu?
– Nežinau, jei atvirai kalbant, kodėl abi pusės nesusitarė dėl pardavimo. Apie šituos dalykus nelabai kalbu su savo tėčiu. Politikų įkaitu galėjau tapti dėl savo pavardės, bet nuo kada meras gali spręsti kas gali žaisti, o kas negali žaisti savivaldybės remiamam klube? Jeigu iš tiesų taip yra – mano nuomone tai tiesiog juokinga. Jeigu jie nenori ir jeigu jie mąsto, kad taip elgtis yra gerai- tegu tai būna ant jų sąžinės. Aš žinau, kad nieko blogo nesu padaręs.
Ateityje – klubų valdyme
– Ar pagalvojate ką galėtumėte veikti be futbolo? Gal yra kitų sričių, kurios jus domintų?
– Šiuo metu studijuoju Kaune, Lietuvos Sporto universitete, sporto vadybą. Būtent su sportu susijusi sritis mane domina. Nepaisant susiklosčiusių aplinkybių, visgi, žiūriu į priekį. Universitete prasidėjo antras pusmetis, antrasis semestras, kaip sakoma.
Esu linkęs ateityje prisidėti prie komandų vadybos, noriu realizuoti save klubų valdyme.
– Kodėl nepasirinkote treniravimo srities?
– Kalbant apie treniravimą: nenorėjau ten eiti, nes man sunku būtų tapti treneriu. Tai reikalautų per daug mano užimtumo: reikėtų treniruoti vaikus, planuoti treniruotes ir važinėti į turnyrus – nenorėjau viso šito. Norėjau kažko su vadovavimu visiems.
Pasireikšti „Hegelmann” negavo šanso
– Kalbant apie paskutinį jūsų klubą Kauno raj. „Hegelmann”. Jame negavote daug žaisti. Galbūt, pralaimėjote konkurencinę kovą aikštelėje labiau patyrusiems. Kaip manote kokios to tikrosios priežastys bei kas buvo jūsų konkurentai Kaune?
– Aš dažniausiai žaidžiu aikštės viduryje – vidurio saugo pozicijoje. Mano konkurentai buvo Patrick Popescu ir Denis Bošniak. Domantas Antanavičius gal nesakyčiau, kad buvo mano tiesioginis konkurentas, nes jis daugiau šeštu numeriu žaisdavo, aš labiau aštuntu arba dešimtu. Matas Vareika žaisdavo krašte.
Taip, iš dalies gal jūs ir esate teisus, bet pažiūrėkime į tai plačiau. Kai esi 20 metų amžiaus ir aplink tave yra daug vyresnių, su didesne patirtimi vyrų – sunku su jais konkuruoti. Dėl to aš sutinku. Vietomis, galbūt, ir nusileisdavau konkurencinėje kovoje. Bet kaip tu gali save atskleisti, kai gauni 8 minutes žaisti? Kaip? O tu turi įmušti įvartį.
Iš tikrųjų labai mažai šansų atsiskleisti, parodyti save iš gerosios pusės per tokį mažą laiko tarpą. Noriu pabrėžti, kad psichologiškai irgi tai yra sunku, kai vyr. treneris išmeta tave į ugnį ir leidžia žaisti tiek mažai minučių. Taip yra užkraunama papildoma našta dar prieš įeinant į aikštę. Tai yra dažnas reiškinys Lietuvoje kalbant apie jaunus žaidėjus. Kodėl niekas tokių klausimą nekelia? Kur bus Lietuvos jaunimas, jei jų vietą užpildo kitataučiai. Tai ką mes ugdome ir ką mes kuriame? Tai tiesiog klubų trumpalaikiai tikslai, nežiūrint į jaunų žaidėjų integraciją profesionaliame futbole.
Kalbant apie trenerį. Treneris tikisi gero žaidimo.. Tegu tikisi.. O ką tu padarysi per tas dešimt minučių?“, – retoriškai klausia T. Buzas. „Šansų aš tikrai mažai gavau „Hegelmann”. Mano didžiausias šansas buvo per taurės varžybas prieš Plungės „Babrungą“. Vieną kėlinį sužaidžiau ir tiek. Tai, kaip aš galiu pateisinti trenerio lūkesčius? Kokiu būdu? Visose kitose varžybose gaudavau pasireikšti po 8, 10, 15 minučių daugiausiai.
– Galbūt laiminčios komandos treneris nenorėjo keisti susižaidusios starto sudėties?
– To nepaneigsiu. Aišku, galbūt, ir tas prisidėjo, kad mums gerai sekėsi, o komandos rezultatai buvo pastovūs be didesnių duobių visą sezoną. Treneris nenorėjo keisti rotacijų. Su tokia praėjusių metų sudėtimi, vertinant visą sezoną, viskas mums pavyko.
– Ar kalbėjote praėjusį sezoną dėl savo situacijos mėlynai-baltuose su komandos treneriais?
– Aš pats asmeniškai su treneriu kalbėjau ir jis buvo pasakęs, kad labiau pasitiki vyresniais žaidėjais. Todėl teko žaisti už antrąją „Hegelmann“ komandą.
Sprendimai – žaibo greičiu
– Jūs jaunas išvykote ir į Portugaliją – po to sekė etapas Kijevo „Dinamo“ jaunimo sistemoje. Esate pabuvojęs ir Vokietijos. Kurios šalies sistema, treniruotės paliko didžiausią įspūdį, o kas, galbūt, ir nepatiko?
– Kiekvienoje šalyje, kurioje buvau buvo pats aukščiausias lygis. Kažkokio didelio skirtumo Europos futbolo šalyse nėra. Ten gyvena žmonės futbolu ritmu. Turbūt, išskirti reikėtų Vokietiją ir jos futbolo lygį. Klubo personalą sudarė savo srities profesionalai: psichologai, individualių įgūdžių treneriai, daktarai ir t.t. Tokioje terpėje yra kur kas lengviau tobulėti. Vokietijoje leidžia ir po treniruočių pasilikus padirbėti papildomai, kas Lietuvoje ne toks ir dažnas reiškinys dėl didelės aikštelių apkrovos.
Vokietijos rinka išsiskiria savo požiūriu: sudaromi individualūs treniruočių planai bei juntama vokiška kokybė. Net maistą po treniruočių mes gaudavome paruoštą pagal poreikius. Ir čia kalbu ne apie suaugusiųjų lygį, o apie jaunimo sistemą. Kai ateini ten viskas jau būna paruošta –reikia tik žaisti ir rodyti rezultatus. O kas pas mus Lietuvoje? Tuose pačiuose „Hegelmann“ mes eidavome ir patys plovėme savo aprangas. Apie ką mes tada dar galime kalbėti? Galų gale tai Lietuvos vicečempionai bei vienas geresnių A lygos klubų..
Viskas ten paremta greičiu ir greitų sprendimų priėmimais, intensyvumu. Turbūt tai ir yra didžiausias skirtumas lyginant su Lietuvą. Vokietijoje nėra kada mąstyti, ten turi greitai su kamuoliu žaisti ir jeigu tik pradėsi dvejoti, nepriimsi tinkamų sprendimų – iš tavęs kamuolys bus iškart atimtas ir sėsi ant suolo. Jei nesitreniruosi, nesistengsi, nedėsi pastangų , negyvensi futbolu kiekvieną dieną – iškart atsiras kitas į tavo vietą. Pasirinkimo ten yra tūkstančiai. Tūkstančiai talentingų vaikų nori patekti į tavo vietą ir jie laukia šanso kada tu paslysi ar pasiduosi. Visų pirma ten niekas mūsų nelaukia: blogai žaidi, tai tavo bėdos – už tavęs yra kitas, kuris gali žaisti. Ir gerai žaisti.
Karjerą įtakojo COVID-19
– Ar jūs ten gerai jausdavotės? Ko pritrūkdavo įsitvirtinti?
– Galbūt, kai kuriose vietose nusileisdavau savo konkurencingumu, bet mano futbolo kelias įdomus kodėl? Kalbant apie Portugaliją viskas buvo, kaip ir gerai iš pradžių. Buvau išvykęs į „Belenenses“ jaunimo klubą, taip pat dalyvavau Lisabonos „Sporting“ klubo peržiūroje ir trūko visai mažai, kad pasirašyčiau sutartį su „Sporting“. Tik dėl COVID-19 neišėjo to padaryti. Viskas užsidarė, nebegalėjau daugiau sportuoti ir būtinai turėjau grįžti iš Portugalijos į Lietuvą. O pasibaigus COVID-19, kuris užtruko gan ilgai, pasikeitė visa valdžia Portugalijos klube, – nuoskaudų neslėpė jaunas futbolininkas.
Kitas karjeros etapas buvo Ukraina. Jei kalbėtume konkrečiai apie ją, aš neplanavau iš ten išvykti. Turėjau 4 metų sutartį. Išvažiavau tik dėl karo situacijos, nes sveikata yra svarbiau. Kaip sakoma aplinkybės taip susiklostė, todėl ir palikau Ukrainą.
Trečias kartas maniau nemeluos, todėl paprašiau agento rasti dar kitą variantą. Atsirado variantas pietvakarių Bavarijos žemėse ir jį nedvejodamas priėmiau. Vokietijoje aš apsistojau nuomos pagrindais, tačiau mano pozicijoje buvo gan aukšto lygio žaidėjas Mert Komur dabar žaidžiantis 1 „Bundeslygos“ komandoje „Augsburg“. Mes su juo esame beveik vienmečiai (tarp šių žaidėjų 1 metų skirtumas, red. aut.) ir kai tu turi savo pozicijoje konkuruoti su panašaus lygio žaidėjais tai tikrai yra nelengva. Aišku dar prisideda ir tai, kad jis yra vokietis.
Vokietijoje ar kitoje futbolo šalyje skeptiškai žiūrima į atvykėlius.
Mūsų pagrindinė problema yra ta, kad mes Lietuvoje nepalaikome lietuvių. Užsienyje išvažiavęs į bet kurią kitą komandą, visur palaikys savą vietinį labiau, nei emigrantą. Pas mus yra priešingai. Tikrai turime talentingų vaikinų, kurie galėtų atsiskleisti, bet jiems reikia šanso.. Mes geriau, kaip sakoma, nusipirksim iš Afrikos 26-28 metų žaidėjus, kurių po sezono niekas neprisimins. Kokia iš to prasmė?
Aišku jie greitesni, jie didesni, bet kas iš to? Laikui bėgant, jeigu tokį pat šansą gautų jaunas žaidėjas – jis jį aplenktų po kelių metų. Mūsų vietas lygoje užima legionieriai, lietuvius siunčia į Pirmą lygą, kai kas už B komandą žaidžią ir antrajame čempionate. Ką tie vaikai pasieks? Kokia jiems motyvacija toliau sportuoti? Tai yra klausimai, kurie metų metus yra nesprendžiami. Pasižiūrėkite koks žaidimo lygis yra Lietuvos Pirmoje, Antroje lygoje ir suprasite apie ką kalba.
Į lietuvius užsienyje žiūrima atsargiai
– Kiek įtakos užsienyje jums darė lietuviškas pasas?
– Didele, labai didele iš tiesų, gal net lemiamą. Į mus užsienyje visai kitaip žiūrima: atsargiai, su nepasitikėjimu. Reikia suprasti, kad atvažiavus į futbolo šalį, ten viskas vyksta tiesiog kitaip ir lygių, konkurencijos skirtumai akivaizdžiai juntami. Nebent esi Lionel Messi, visus suklaidini ir juos apžaidęs pelnai įvarčius – tada gal kažką ir sudominsi. Bet čia yra vienetai. Mums atvažiuojant su lietuvišku pasu viskas absoliučiai kitaip. Tai visi gali patvirtinti – tie, kas yra žaidę užsienyje. Mums yra daug sunkiau. Mes turime būti šešioms galvom pranašesni ir geresni už tą vietinį žaidėją, kad į mus atkreiptų dėmesį išvykus svetur..
– Bet jūs dalyvaudavote treniruočių procese, nepraleisdavote jų? Kaip suprasdavote, kad jau esate nebeįdomus? Gal treniruodavotės daugiau su atsarginiais žaidėjais?
– Ne, bent man taip nebūdavo. Tu tiesiog negauni žaidybinio laiko rungtynėse, bet tu būni šalia komandos. Tu visada treniruojasi. Kažkokiu išskirtinių atvejų nėra buvę, kad esi atskirtas, jeigu jie nelabai tavimi susidomėję ar nesi pagrindo žaidėjas. Nesu girdėjęs, kad kažkas būtų atskirtas nuo komandos ir treniruotųsi vienas ar su kitais.. Tiesiog tu turi kontraktą, būni prie komandos ir lauki savo šanso. Taip, gal tau neduoda pasireikšti varžybose, sėdi ant suolo, o kai ateina kontrakto pabaiga abi pusės išsiskirsto. Tokia yra realybė ir žaidėjai visada yra ieškojimų kelyje, retas, kuris būna viskuo patenkintas. Dažniausiai ir geri žaidėjai, gerose užsienio lygose persikelia ten, kur yra dar geriau.
– Ar turėdavote konfliktų su treneriais ar komandos draugais?
– (Galvoja, – aut. red) Ne, aš neturėdavau konfliktų. Aš neturiu, nei vieno blogo žodžio iš patirties užsienyje. Man ten viskas patikdavo ir viskas ten būdavo gerai.
– Būdamas labai jaunu, 16 metų amžiaus, debiutavote DFK „Dainavoje“ A lygoje bei pastoviai būdavote kviečiamas į beveik visų amžiaus jaunimo rinktines. Kada supratote, kad esate ir būsite profesionalas?
– Profesionalu, kaip ir nebuvau, nes aš dažniausiai nežaidžiau niekur. Kaip aš galiu žaisti būdamas ant suolo? Taip, kaip žaidėjas aš esu profesionalas, sportuoju kiekvieną dieną ir viską, bet aš žaidybinio laiko kažkur niekur negavau.
– Kur jums labiausiai patiko būti iš etapų: Alytaus „Dainavoje“, FK „Jonavoje“, Vilniaus „Riteriuose“ ar Kauno raj. „Hegelmann“?
– Labiausiai man patiko Kaune. Pas mus buvo labai gera, sakyčiau, atmosfera komandoje. Turėjome gerą kapitoną Klaudijų Upstą. Dėl to mes taip daug praėjusį sezoną ir pasiekėme su komanda, nes pas mus viduje buvo labai gera atmosfera. Tai yra pati svarbiausia futbolo dalis. Jeigu viskas gerai už aikštės ribų, tada ir aikštėje gerai. Vienintelis dalykas kas mane liūdino tai žaidybinio laiko stygius. Futbole reikia ne tik komandos mikroklimatu žavėtis, bet reikia ir žaisti. Kitoks džiaugsmas yra kai pastoviai žaidi ir kitoks jausmas yra, kai tu laimi, bet nežaidi. Tu supranti, kad nesi prisidėjęs labai daug prie komandos rezultatų.
Į didįjį futbolą grįžti neplanuoja
– Titai, paatviraukite ar buvo praėjusią vasarą Kauno raj. „Hegelmann“ viduje stiprinamasi su tikslu laimėti A lygą ir patraukti į šoną FK Vilniaus „Žalgirį“?
– Visada mums treneris skiepydavo, kad galime būti čempionais, galime juos aplenkti ir turime žaisti iki galo. Aišku ten po to gale susidarė nemažas skirtumas, nes nelauktai barstėme taškus, kur neturėjome jų barstyti. Galėjome tas rungtynes kitokiu rezultatu sužaisti, todėl jie nutolo.. O kai supratome, kad jau pirmos vietos neužimsime – mums svarbiausias uždavinys buvo išlaikyti antrąją vietą. Nenorėjome „Kauno Žalgiriui“ leisti prie mūsų priartėti. Iki pačio galo mes žaidėme maksimaliai atsidavę nežiūrint į mūsų užimamos padėties turnyrinėje lentelėje.
– Ko pritrūko taurės finale su Gargždų „Banga“? (Priminsime, kad „Hegelmann“ pralaimėjo jau antrąjį savo taurės finalą, – red. aut.)
– Aš manau, kad mums pritrūko tiesiog sėkmės. Nežaidėme mes blogo futbolo, bet ir „ Banga“ gerą žaidimą demonstravo. Abi komandos žaidė apylygiai. Kaip sakoma, jei nueini iki 11 metrų baudinių tai viską lemia praktika ir kaip esi pasiruošęs juos atlikti. Gal per treniruotes mes per mažai atsakingai į tai žiūrėjome. Vieną dieną pataikai, kitą – ne. Net ir didžiausios žvaigždės pasaulyje per Europos ar Pasaulio čempionatus ne visada pataiko. Nepataiko, nes toks gyvenimas, niekas to negarantuoja. Galbūt vartininkas tą dieną yra sėkmingesnis ir atremia tuos visus smūgius. Aš manau buvo geros varžybos ir visi vaikinai aikštėje atidavė viską ką galėjo.
– Praėjusių metų balandžio 1 d. įmušėte įvartį į „Bangos“ dublerių vartus, o tą pati vėlyvąjį rudenį, lapkričio 9 d. paskutinį kartą išbėgote į aikštę prieš tuos pačius oranžinius. Kaip galvojate čia buvo jūsų paskutinės rungtynės A lygoje bei paskutinis profesionalus įvartis?
– Nežinau. Noriu palaukti kol nusistovės visa ši situacija. Noriu viską apgalvoti, pažiūrėti ir tada spręsti. Šiuo metu į futbolą grįžti neplanuoju. Man neįdomu kas ką sakys. Žmonės yra susidarę skirtingą nuomonę apie mane, todėl aš jos nepakeisiu ir nenoriu jos pakeisti. Kodėl aš visą tai viešinu? Nes norėčiau, kad jei kažkam ateityje tai pasikartotų – būtų jau precedentas. Mes gyvename ir nežinome kas bus ateityje. Jei kažkam iškils panaši situacija ir užaugs su pavarde, kuri jam gali lemti ateitį – aš nenorėčiau, kad kitam vaikui taip atsitiktų.
Niekas nesako, kad man yra lengva. Aš tik tai kalbu ramiai. Aš visą gyvenimą žaidžiau futbolą, aš jį mylėjau, dėl to stengiausi, o kai tau paima ir prieš akis kažkoks vienas žmogus pasako ir viską į vietą sustato.. Nesakau, kad nuleidau rankas. Aš tiesiog nebenoriu būti įkaitu šioje visoje absurdiškoje situacijoje. (Susigraudina, -red. aut.) Tai jau nebe futbolas, o kažkokia politika kvepia ir sąskaitų suvedinėjimu. Ne taip sprendžiami futbolo reikalai. Ne politikai juos turi spręsti.
– Nenusiminkite labai, gal geriau žengti laiptelį žemyn, kad vėl paskui pakilti?
– Man tegu kažkas pasiūlo, o aš jau tada žiūrėsiu ar aš noriu, ar nenoriu to. Šiuo metu nežinau, tiesiog gyvenu ir mėgaujuosi gyvenimu.
– Kaip į situaciją reagavo komandos žaidėjai?
– Jie mane palaikė. Visi mėlynai – baltuose ar čia „Sūduvoje“ žino mano situaciją. Jei jie manęs nepalaikytų – būtų sunkiau.
– Gerai kalbate, esate iškalbingas. Gal po karjeros bus jums minčių įkurti savo laidą apie futbolą, o gal net planuojate tapti „streameriu” ar „youtuberiu” ?
– Bus matyt. Kol kas tokių minčių nėra.
