Stiprių nemėgsta – jie nepatogūs.
Jų negalì valdyti. Jie girdi save, žino, ko yra verti ir nėra pasirengę to atsisakyti.
Savyje jie turi inkarus, kuriais tvirtai laikosi, norėdami gyventi be purvo ir būti laimingais nepaisant nieko.
Jie turi tvirtas šaknis, kurių negalima išrauti ar sunaikinti. Taip, kaip neįmanoma sunaikinti ir jų geležinių principų, savigarbos, moralės ir pasitikėjimo savimi.
Tik stiprūs sugeba vienumoje atlaikyti bet kokią tiesą, likimo smūgius, kankinimą išdavyste ir savo emocijų audras.
Jie nebijo skausmo, nes išgyvenę karą savo širdyje, perėję asmeninį pragarą, išmoko žaizdas paversti išmintimi bei džiaugtis gyvenimu, išsaugoję širdyje grožį ir švelnumą.
Stiprūs nesimaišo ant kitų kelio, neprekiauja laime ir nemaldauja meilės – bet jei kūrėjas siųs jiems šį jausmą, priims tai, kaip didžią dovaną ir niekada neišduos to, kurį myli.
Jie gyvena garbingai, elgiasi taip, kaip liepia sąžinė, nesipuikuoja savo praeitimi, nemoko kitų, kaip reikia gyventi, o pirmenybę teikia savęs pažinimui bei tobulinimui.
Patys sprendžia iškilusias problemas, neperkeldami jų ant kitų pečių, atsako už tai, ką pasakė ar padarė, ir dėl nuopuolių kaltina tik save, mokydamiesi iš klaidų – stipriems žmonėms būdinga daryti teisingas išvadas vietoj tuščių apgailestavimų.
Jie išrankūs viskam – jų neįmanoma priversti ar ką nors jiems įpiršti prieš jų valią. Niekada, jokiomis aplinkybėmis.
Ir dar, jie žino, kada reikia išeiti … Stiprūs išeina vienąkart ir visiems laikams.
Nebandykite jų jausmų, charakterio, bei kantrybės tvirtumo, nes paprasčiausiai – pralaimėsite…
