2024-09-12
Pristatome savo skaitytojams interviu ciklą su legendiniu futbolo specialistu iš Portugalijos José Couceiro, kuris darbavosi Lietuvoje 2008-2010 m. laikotarpiu. Per savo laikotarpį Lietuvoje buvęs futbolo treneris, o dabar, techninio direktoriaus bei vice prezidento pareigas Portugalijos futbolo federacijoje užimantis Jose su Lietuvos futbolo rinktine buvo pasiekęs neregėtas to meto FIFA pozicijų aukštumas (2008 m. ruduo pasiekta 37 pozicija, aut.), bei suteikė sirgaliams viltį, kad Lietuvos futbolas gali kilti į viršų. Bet apie viską iš pat pradžių. Prieš rinktinių pertrauką nusprendėme pasikalbėti su vienu geriausiu visų laikų specialistų dirbusių Lietuvoje per visą Lietuvos futbolo istoriją. Buvęs Portugalijos futbolo žaidėjų profsąjungos vadovas, duotame atvirame interviu sutiko papasakoti apie savo pirmąjį vizitą Lietuvoje, Lietuvos rinktinės laikus, legendines rungtynes prieš Rumuniją, bei su kuo iš buvusių auklėtinių palaiko ryšį iki šių dienų.
– Koks jūsų pirmas prisiminimas, kai atvykote į Lietuvą?
– Pirmą kartą atvykęs į Lietuvą 2008 metais buvau šokiruotas sąlygomis: pasakiau, kad ne, tikrai nenoriu čia būti, bet praėjus 10-15 dienų persigalvojau, todėl likau Kaune.
– Kas jus atvežė į Lietuvą?
– Ponas V.Romanovas. Mūsų susitarimas buvo, kad aš treniruosiu vienu metu FBK „KAUNAS“ ir Lietuvos nacionalinę futbolo rinktinę, tačiau vėliau suprastėjus santykiams su V.Romanovu, toliau likau treniruoti tik rinktinę.
– Kaip prisimenate etapą FBK „KAUNAS“?
– Aš visad turėjau konfliktinių situacijų su savo tiesioginiu vadovu ponu V.Romanovu- buvo neįmanoma toliau dirbti klube. Taip pat sąlygos Kaune buvo gan prastos… Taip, jūs teisus, Mantai, mes nugalėjome Glazgo „Rangers“, bet tai buvo tarsi stebuklas, nes jie buvo daug kartų stipresni už mus.
– Ar Romanovas kvietė Jus treniruoti Edinburgo „Hearts“?
– Taip, iš tiesų jis kvietė treniruoti mane „Hearts“, bet aš nebenorėjau turėt jokių santykių su ponu Romanovu.
– Jūsų laikas Lietuvos rinktinėje, kaip jį prisimenate?
– Klausyk, neįmanoma laimėti rungtynių be gerų žaidėjų… Taip, reikia turėti vieną gerą trenerį, bet jei tu neturi gerų žaidėjų tu niekada nelaimėsi- čia visų pirmą. Mes, visų antra, turėjome labai gerą grupę žmonių ir jie buvo labai geri vyrai. Aš niekad neužmiršiu: Tomo Danilevičiaus, Mariaus Stankevičiaus, Skerlos (Andriaus, – aut.), Karčemarsko, kurį vėliau pasikviečiau į Turkiją pas save, taip pat Česnauskio- jie visi buvo geri žaidėjai ir labai geri vyrukai, be jų indėlio neįmanoma buvo laimėti. Visi laurai atitenka žaidėjams… Man labai padėjo Edgaras Jankauskas, nes jis laisvai kalba portugališkai, taip pat aš jį kartu pasikviečiau dirbti drauge savo laiku į Maskvos „Lokomotiv“. Aš niekad nepamiršau visų šitų žmonių. Jei tu atsimeni, mes turėjom žaidėjus, kurie žaidė Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje- tai yra svarbu, kai turi žaidėjus, kurie žaidžia gerame lygyje.
– Atrankos startas į 2010 metų Pasaulio čempionatą, buvo, kaip niekada sėkmingas: nugalėjote Rumuniją, ką tuo metu galvojote?
– Tuo metu aš pakeičiau rinktinė žaidimo modelį į labiau atakuojantį stilių. Aikštės viduryje 6 numeriu (atraminio saugo pozicija, – aut.) pastačiau D.Šemberą. Aš norėjau, kad Deividas žaistų su kamuoliu, kurtų, kontroliuotų atakas, o ne tik būtų gynybinio plano žaidėjas. Geri tarpusavio santykiai su žaidėjais yra pagrindinė sėkmės priežastis, nes aš pakeičiau kai kurias pozicijas ir jie priėmė tuos pakitimus. Mes žaidėme schema 1-4-3-3 kontroliuodavome kamuolį ir darėme skirtumą. Tu manęs klausi apie rungtynes prieš Rumuniją, kodėl? Nes Lietuva žaidė prieš Rumuniją veidas į veidą. Lietuva nežaidė taktika laukti, įmušti vieną įvartį ir užsidaryti, ne. Lietuva žaidė laimėti rungtynes nuo pat pradžių. Aš sakiau savo žaidėjams, po pirmo mūsų įmušto įvarčio: mes turime įmušti dar vieną įvartį, mes turime įmušti dar vieną įvartį! Nes jei mes nebūtume įmušę to papildomo įvarčio, galbūt mes nebūtume laimėję rungtynių. Ar tu supranti mano idėją, Mantai? Mums reikia įmušti antrą ir trečią įvartį, nesaugoti rezultato 1-0 išleidžiant papildomą gynybinio plano žaidėją. Žaidėjai tuo metu tikėjo, kad gali laimėti, kad gali žaisti veidas į veidą. Bet svarbiausias dalykas yra žaidėjai ir visi nuopelnai atitenka jiems.
– Treneri, koks dažniausiai būdavo rungtynių planas prieš visas rungtynes?
– Mes visada ruošdavome komandą laimėti rungtynes, nesužaisti lygiosiomis, bet laimėti. Aišku būdavo skirtingos rungtynės. Jei žaidėjai tiki, kad galime laimėti, žaisti gerai, aišku, kad tada turėsi daugiau šansų laimėti. Pirmiausia turi paruošti žaidėjus psichologiškai, po to tik paruošti juos taktiškai ir tai yra taip pat labai svarbu, kad žaidėjai suprastų taktiką, modelį rungtynių. Kad suprastų, ko nori treneris. Bet tu negali numatyti kas bus rungtynėse.
– Treneriai visada atrodo paslaptingi, ar turėdavote savo paslapčių?
Nėra jokių paslapčių. Tu ruoši komandą visoms galimoms situacijoms, bet tau reikia laiko darbui su tais žaidėjais. Aš dirbdavau su tais žaidėjais maxsimum 10 mėnesių, tai nėra daug laiko. Ir tau visada reikia naujų žaidėjų, nes jei turi daugiau žaidėjų, tada turi daugiau variantų rungtynėse. Aš atsimenu pamačiau U-21 rungtynėse A.Novikovą ir kai aš galėdavau, aš iškviesdavau jį į pirmą komandą. Tau visada, Mantai, reikia naujų sprendimų. Gal tu atsimeni, aš pakviečiau tada Pilibaitį.
– L.Pilibaitis vis dar nebaigė karjeros…
– Aš žinau, žinau. Buvau praeitais metais taurės finale… Bet tu visada turi kviesti naujų žaidėjų, kitaip nebus tęstinumo rinktinėje. Reikia žiūrėti į visumą: į trenerių štabą, žaidėjus, fanus, nes jie yra svarbi žaidimo dalis. Aš niekad nepamiršiu Rumunijoje, Kluže žmonių iš Lietuvos 2008 metais – jie padėjo tose rungtynėse rinktinei, tai yra labai svarbu. Tas ryšys tarp žaidėjų ir fanų yra labai svarbus. Bet supranti, tai yra mano mokykla ir žinios iš Portugalijos, galbūt kitoje šalyje, tai vyktų kitaip.
– Jūsų laimingiausias momentas susijęs su Lietuvos futbolu?
– Viduryje stadiono džiaugiantis su žaidėjais, turbūt, po pergalės prieš Rumuniją.
– Su kuriais žaidėjais dar palaikote artimą ryšį?
– Su Jankausku (visų pirma), su Tomu (Danilevičiumi), Šemberu (Deividu), Stankevičiumi Mariumi, Mindaugu Kalonu. Mes susirašome žinutėmis arba susiskambiname.
– Kokios būsenos po rungtynių ryte buvo M. Kalonas?
– Kalonas būdavo kartais tarsi išprotėjęs. Bet tuo metu aš pakalbėjau su Edgaru(Jankausku, – aut.) ir paprašiau, kad jis pakalbėtų su Kalonu. (ilgai juokiasi, – aut.) Nes jis buvo tarsi jo vyresnysis brolis, kurio jis klausydavo ir galėdavo jį sutramdyti.
-Apie Kalono žaidimą rinktinėje…
– Kalonas nėra greitas, mano nuomone Kalonas turi žaisti viduje, o ne linijoje, ne kaip wingeris, jis turi žaisti daugiau viduje, bet techniškai jis labai geras žaidėjas. Kalonas įmušė paskutinį įvartį gale prieš Rumuniją.
– Jankauskas prie jūsų daug nežaidė…
– Suprantama, Edgaras jau baiginėjo savo karjerą, o tuo metu puikiai žaidė Tomas Danilevičius ir jis buvo geresnis už Jankę.
– Kiek artimi esate su E. Jankausku?
– Visų pirmą jis buvo geras žaidėjas, yra geras treneris, o visų svarbiausiai jis yra geras mano artimas draugas.
– Ne tokie artimi buvo jūsų santykiai su federacija…
– Matai, Mantai, gyvenimas yra visoks… (giliai atsidūsta, – aut.) Magiški tie 2008 metai buvo, bet futbolo federacija neturėjo aistros, nes mums reikėjo laiko, mums reikėjo laiko… Neįmanoma pradėjus dirbti laimėti visas rungtynes. Aš atsimenu mes turėjome daug problemų, daug klausimų, bet tai yra normalu, kai tu žaidi futbolą, tai yra normalu. Mes
pastoviai turėdavome problemų, bet mes turėdavome rasti sprendimus joms, deja santykiai su federacija buvo sudėtingi ir įtempti.
– Lietuva žaidžia šį rugsėjį prieš Kiprą, Rumuniją, ko galime tikėtis iš šių rungtynių?
– Aš nežinau dabartinės rinktinės lygio, bet praeitoje atrankoje aš mačiau keletą jūsų rungtynių ir komanda yra kitokia nei mano laikais. Aš treniravau Lietuvos rinktinę 2008-2009 m. o dabar 2024 m. Pasikeitė ir kartos, ir sąlygos. Bet aš linkiu viso ko geriausio Lietuvos futbolui.
