FT Golas
Šiame poste deramą dėmesį skirsiu Treneriui, per vyresnios kartos pamenamo filmo potekstę “О бедном гусаре замолвите слово”.
TRENERIS, kokia tai profesija, veikla? Kas šis asmuo, kuom jis gyvena ir kaip išgyvena?
Neabejotinai daugelis žmonių atsilieps apie savo trenerius su dideliu dėkingumu, nes daugeliui jų Treneris pakeitė tėvą/mamą, buvo artimesnis net už giminaičius, mokė gyvenimiškų tiesų, kurias žmogus naudoja visą gyvenimą ir ne tik sportuodamas. Galbūt Treneris buvo juo ne tik treniruotėse, nes kartu su Treneriu žmogus praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, subrendo kaip ASMENYBĖ. Kartu vyko į žygius, sporto stovyklas, į tolimus ir šalia esančius miestus varžyboms, keliones į užsienį. Bet ar mes susimąstome ties štai kuom:
Ar pagalvojome, kad mūsų (mūsų vaikų) Treneris dieną ir naktį būna apkrautas atsakomybe už ne vieno, o daugelio vaikų saugumą, kurie, kaip ir dera vaikams, kelia išdaigas, pažeidinėja discipliną, eksperimentuoja, serga, susižeidžia, mokosi, ilgisi namų, pykstasi bei nesutaria su kuom nors iš komandos? Treneris turi atlaikyti, palaikyti kiekvieną, sugalvoti ką nors bendro su visa šita judančia audringa vaikiška jūra;
Jis yra atsakingas už sportinį rezultatą, jis privalo jį rodyti kaskart ir kasmet. Jo atlyginimas, pragyvenimo lygis, galiausiai prestižas – priklauso nuo jo auklėtinių sportinių rezultatų;
Treneris planuoja treniruotes, jis koreguoja jau patvirtintus planus pagal tai, ką auklėtiniai gali pasiekti šiandienai. Jis stebi savo sportininkų varžovus ir kuria kovos su jais modelius. Jis turi žinoti apie kiekvieno ugdytinio svorį, temperamento tipą, motyvaciją, deramai komunikuoti su auklėtinių tėvais, su sporto mokyklos/klubo vadovais, bendrauti ir konkuruoti su kitais treneriais; Neretai jis užsiima įdarbinimu ir atranka. Skirsto sportininkus į grupes, atsižvelgdamas į jų sugebėjimus ir galimybes. Nuolat ieško finansavimo galimybių, įkalbinėja ir pritraukia rėmėjus. Stebi sportininkų fizinius krūvius, jų sveikatą ir mitybą;
Jis turi mokėti kalbėti su ugdytiniais jiems suprantama kalba;
Treneris turi užsidirbti pinigų varžyboms ir kelionėms, nes jis yra tikrinamas, iš jo reikalaujama pradedant vadovais bei sportininkų tėvais, ir baigiant VMI;
Treneris beveik neturi laisvų dienų. Varžybos paprastai rengiamos savaitgaliais. Jis neturi teisės sirgti, ar bent jau negali to parodyti. Visi jo auklėtiniai jam privalo būti lygūs, jis negali tyčiotis, pasirodyti silpnu ar ydingu, negali netikėti jų pasiruošimu rezultatui. Jis laukia ir jautriai išgyvena, kol jo auklėtinis kovoja ar varžosi, jis dažnai emociškai įsitempęs. Jis turi mokėti tinkamai “sugerti” savo auklėtinių nesėkmingų startų ašaras, naudoti konstruktyvią kritikos formą, mokyti juos nepasiduoti ir taisyti savąsias klaidas. Išgyvena daug pavojų, ir ne tik auklėtinių rezultatus: tie treneriai, kurie ant rankų savo auklėtinius su lūžiais nešė nuo kilimo, supras mane. Treneriui norisi, kad auklėtinis ne tik laimėtų, bet ir kad liktų sveikas ir gyvas, nes kaip tada tektų jo tėvams į akis žiūrėti?
Treneris nuolatos patiria dvasines “išdavystes”, kada po daugelio metų atiduotų sportininko ugdymui šis meta sportą ar pakeičia jį kitu, išeina pas kitą Trenerį, arba išauga į čempioną ir išeina „į geresnį gyvenimą“ palikdamas Trenerį tuščiu vidumi…
Manoma, kad Treneris dažniausiai ilsisi pakeliui, vasaros stovyklose. Tikrai jūs taip manote? Sakysite: juk prie jūros, ar miške, gamtoje. Bet juk šalia šėlsta jaunieji išdaigininkai, reikia juos sužiūrėti, apsaugoti nuo kitų ir vienas nuo kito! Treneris pats dažnai nesusimąsto, kad sau skiria per mažai laiko, o ką jau kalbėti apie jo šeimą, jo paties vaikus…
Tad ar mums vis dar nuostabu, kad tam tikru momentu įvyksta “perdegimas”, nes Treneriui jo senieji idealai išskysta, o treniravimas tampa paprasčiausiu darbu, kuris turi būti padarytas.
Treneriui niekas nepaaiškina, kad kai tiek daug atiduodi savęs, turi nemažai ir gauti. Jam yra būtina kaskart pasipildyti tikėjimo, ugningos meilės savyje talpą, antraip išsivysto vidinė tuštuma, apatija, kuri gniuždo iš vidaus ir atsiliepia išoriniu pasireiškimu. Žmogus gali to ir nesuvokti, bet jam reikia “pasipildyti” iš kitų. Kas tie kiti, esantys šalia? – sportininkai.
Ir tada stebime kaip Treneris palūžta, tarsi “sugenda”, nes vis dažniau pratrūksta, būna neteisus, vis kartoja tą patį per tą patį, tampa neįdomiu, atsilieka nuo pasaulio…
Ką daryti? – Jūs paklausite. Koks sugrįžimo receptas?
Esmė tame, kad nėra jokio stebuklingo recepto. Tiesiog reikia prisiminti senolių išmintį: “Norėdamas padėti kitiems, pirmiausia turi užpildyti save. Tuštuma niekuo negali padėti” Kitaip tariant, iš tuščio ąsočio nepripildysi taurių… Todėl, Treneris turi susimąstyti:
⚽ Pirmasis, kam Treneris yra skolingas, yra jis pats. Jis turi įsitikinti, ar jo gyvenimas yra visavertis, įdomus, ar jis turi laisvų dienų bei atostogų nuo savo sportininkų ir atsakomybės. Svarbu, kad Treneris galėtų tobulinti savo treniravimo bei psichologinius įgūdžius: dalyvauti seminaruose, mokytis dominančiuose kursuose, bendrauti su įdomiais savo kolegomis, ir t.t.
⚽ Treneris turi susikurti sau palankią aplinką – tais žmonėmis, suaugusiais, bet ne sportininkais, kurie visada džiaugsis juo ir jo ugdytinių pergalėmis, ir kas jį sutiks nesėkmės atveju bei leis pasirodyti pažeidžiamu, ne tik kaip supermenu.
⚽ Treneriui vertėtų stebėti savo sveikatą (tiek fizinę, tiek ir psichinę), mitybą. Reikia pačiam reguliariai mėgautis fiziniu krūviu atsižvelgiant į galimybes ir amžių, kad gebėtų deramai rodyti judesių įgūdžius savo sportininkams, kada šie vis neperpranta jų esmės.
⚽ Ir dar apie hobį. Treneriui reikia kažko ir be sporto: drugelių gaudymas, kelionė į Tibetą, piešimas, dainavimas, plaukimas, žvejyba, meditacija, ir t.t. Pasinerkite į kažką didesnio, kitokio kasdienybei. Ir tik kai nuolat save papildysite iš vidaus – tada ir turėsite ką pilnavertiškai atiduoti savo ugdytiniams.
Šį post’ą skiriu savo abiejų vaikų buvusioms Trenerėms (neįvardinsiu, jos čia save pažins pačios). Ačiū Jums už maniškių triumfo bei nusivylimo ašaras, kurių dėka jie išsiugdė tas valingo charakterio savybes, kurių vertė nenuslops visą jų likusį gyvenimą. O Jums palinkėčiau išmokti save “susirinkti”, “pasikrauti”, “užsipildyti”, ir tada mėgautis Jūsų prasmingame pasirinkime.
Su nuoširdžiu dėkingumu bei pagarba visiems TRENERIAMS,
sp dr. Šarūnas Klizas
By Sporto Psichologija LTU
