Kai vilkas supranta, kad pralaimi kovą prieš kitą, kad pergalei šansų nėra, jis nebyliai susitaiko: „Aš pralaimėjau, užbaik tai.”
Bet būtent tą akimirką nutinka kažkas neįtikėtino.
Dominuojantis vilkas, užuot davęs paskutinį smūgį, sustingsta. Senovės jėga jį sulaiko – tylus, instinktyvus dėsnis. Kažkas, kas įdėta į jo DNR, o gal ir už jo ribų, šnabžda, kad rūšies išlikimas yra svarbesnis nei pasitenkinimas sunaikinant varžovą.
Koks nuostabus natūralus mechanizmas: jokio ego, smerkimo, neapykantos tarp priešininkų, tarp pasiduodančio ir puolančio. Tiesiog tobulas balansas. Nėra nei laimėtojo, nei pralaimėtojo. Abu vilkai pasitraukia, o gyvenimo ciklas tęsiasi.
Štai ką mes vadiname: NUSIŽEMINIMU. Vardan išlikimo.
Nena Catalán
