Kai vilkas pralaimi mūšį kitam, jis padaro kai ką netikėto – kažką, kas giliai įsišakniję gamtos išmintyje. Supratęs, kad nebėra jokių galimybių laimėti, jis priima vienintelį teisingą sprendimą: nuleidžia galvą, apnuogina kaklą ir pasiduoda. Tai ne silpnumo aktas, o tylus tikrovės pripažinimas. Tarsi sakydamas: “Sutinku su pralaimėjimu. Tegul viskas baigiasi garbingai.”
Ir tą akimirką įvyksta kažkas nuostabaus.
Nugalėtojas vilkas, būdamas jėgos pozicijoje, nesuduoda paskutinio smūgio. Jis sustoja. Ne iš gailesčio ar abejonių, bet paklusdamas senoviniam įstatymui, įaustą į pačią gyvenimo esmės prasmę.
Nesvarbu, ar tai protėvių balsas, ar instinkto šauksmas, ar kažkas nesuvokiamo, jis primena jam paprastą, bet esminę tiesą: rūšies išlikimas yra svarbiau nei varžovo sunaikinimas.
Todėl šią lemtingą akimirką abu vilkai priima sprendimą, kuris pranoksta paprastą instinktą. Vienas oriai pasiduoda, o kitas parodo išmintį ir sulaiko jėgą.
Pasiduoti nėra gėda.
Viršenybėje nėra žiaurumo.
Yra tik trapi, bet nepalaužiama pusiausvyra.
Nėra tikro nugalėtojo ar nugalėtojo. Abu pasitraukia, ir gyvenimas tęsiasi.
Tai nėra silpnumas.
Tai nėra gailestingumas.
Tai nuolankumas.
Tikroji stiprybė yra ne dominavimas, bet išmintis.
Oriai pasiduoti nėra pralaimėjimas.
O pergalė be žiaurumo yra tikroji galia.
Gyvenimas klesti ne griaudamas, bet išlaikydamas pusiausvyrą.
