Mantas Aliukonis
Praėjusį penktadienį Vilniuje vyko Tautų lygos B grupės rungtynės, kuriose šeimininkės lietuvės (106 FIFA reitingas) C lygos C4 grupės rungtynėse rezultatu 0:2 nusileido viešnioms iš saulėtojo Azerbaidžano.
Pirmąjį kėlinį lietuvės pradėjo pasyviai ir nuo mačo pradžios iniciatyvą atidavė varžovėms. Žaidimas antru numeriu ir visiškai atiduota kamuolio kontrolė – nieko gero nežadėjo. Tik laiko klausimas buvo kada 75 reitingą FIFA poziciją užimančios viešnios įmuš į Medos Šeškutės ginamus vartus. Įvarčio ilgai laukti nereikėjo, visiškas varžovių dominavimas ir mūsiškių nesugebėjimas ilgiau palaikyti kamuolio privedė prie pirmojo įvarčio.
20 minutę pasižymėjo Turkijoje žaidžianti svečių puolėja Esra Manya. Antrajame kėlinyje 70 – 80 % kamuolio kontrolę turėjusios azerbaidžanietės padvigubino skirtumą – 55 min. pasižymėjo Nigar Mirzaliyeva. Per didelis pasyvumas be kamuolio, atsitraukimas į savo baudos aikštelę bei fizinio pasirengimo ir noro stoka privedė prie galutinio rungtynių rezultato 0:2.
Merginų vertinimai.
Nuvylė geriausia praėjusiais metais pripažinta Lietuvos futbolininkė Rimantė Jonušaitė. Žaisdama aukštu lygiu užsienyje ji turi demonstruoti ir aukštą lygį rinktinėje – būdama jos lydere ir pagrindine žaidėja. Verta pažymėti, kad ji negavo kamuolių priekyje, o pirmame kėlinyje nebuvo sukurta nei vienos atakos. Viskas tuo ir pasakyta.
Kodėl į porą su ja nebuvo kviečiama „Hegelmann“ įvarčių mašina Kamilė Vaičiulaitytė? Juk Kamilė yra universali ir galėtų žaisti krašte prie Rimantės. Galbūt, tai lėmė praeityje patirta jos trauma, bet dar ankstesnėje praeityje ji demonstravo gerą žaidimą rinktinėje ir bet kokiu atveju jos šįkart labai trūko priekyje.
Vartininkė Meda Šeškutė, iš tiesų, sužaidė neblogai. Dėl įvarčių jos kaltinti jokiu būdu, ypač prisimenant Baltijos taurės pusfinalį ir skaudžius, nepamatuotus išėjimus rungtynių pabaigoje praėjusių metų spalį, tikrai negalima. Tačiau ir iš jos pusės trūko improvizacijos. Kai kuriose situacijose, azerbaidžanietėms pirmaujant, ji turėjo daug greičiau pradėti lietuvių atakas ir smūgiuoti arba ranka švystelėti ilgus perdavimus link priekyje esančios R.Jonušaitės. Ar taip neįvyko dėl trenerio nurodymų išlaikant konservatyvų žemą gynybinį bloką, ar dėl praktikos atliekant tokius perdavimus nebuvimo – klausimas atviras. Bet kokiu atveju, reikėjo bandyti, nors tokiu būdu sukurti kažkokias situacijas, kurios galėtų pereiti į pavojingas atakas.
Algimantė Mikutaitė. Ar jau prislobo žaisti tokiu lygiu, ar buvo ne jos diena, bet jos veiksmuose neįžvelgiau jokio pozityvo. Atraminei saugei Gretai Valikonienei trūko fiziškumo, nepaisant to, kad žaidėja pasižymi gera technika. Vertinti jų centro porą nėra sudėtinga, nes pasirodymas buvo pakankamai prastas. Taip pat silpnas kojų darbas, kovingumo stoka ir, galiausiai, nebuvo laimėta nei viena dvikova. Kai turime nebėgiojančias centro sauges, kurios turi atlikti kamuolių paskirstymo funkciją, nėra prasmės kažko daugiau tikėtis rinktinės žaidime. Nebėgioji, negauni kamuolių, neiškovoji pranašumo – iš to ir susidaro laimėto vidurio esmė.
Aikštės kraštuose žaidusios Loreta Rogačiova ir Ugnė Lazdauskaitė vienintelės suteikė gyvumo ir kovingumo rungtynėse.
Marija Galkina, žaisdama dešimtu numeriu, irgi jokio įspūdžio nepaliko, todėl antrajame kėlinyje buvo pakeista. Nuo 2024 m. „TransINVEST” gretose į puolimą linkusi Lietuvos rinktinės šviesiaplaukė A lygoje šiemet vis dar nėra pelniusi įvarčių. Galbūt, treneris pasitikėjo ja dėl paskutinėse rungtynėse Podgoricoje pelnyto vienintelio jos įvarčio.
Darkart peržiūrėjus rungtynes, komentatoriai labiausiai išskyrė kapitonę Mildą Liužinaitę, tačiau, mano nuomone, trūko jos sėkmingesnių epizodų žaidžiant galva.
Rungtynių MVP išskirčiau Vilniaus „Žalgirio“ -MRU puolėją bei geriausią 2022 m. Lietuvos futbolininkę Ugnę Lazdauskaitę. Ugnė kone vienintelė kovojo iki galo, daug kartų krito ir patiko man labiausiai. Rungtynių pabaigoje, puikiai atidirbusi, ji buvo pakeista.
54 minutę po keitimo išėjusi ir dešiniu kraštu reidą padariusi Laura Kubiliūtė antrajame kėlinyje vos neįmušė įvarčio. Tai ir buvo vienintelis lietuvių smūgis į vartus, arčiausiai buvęs įvarčio. Gaila, bet pakartotinai smūgiuotas U. Lazdauskaitės smūgiuotas kamuolys irgi neatsidūrė vartuose.
Erika Šupelytė nuo suolo pakilo antrajame kėlinyje. Kodėl geriausia praėjusių metų A lygos žaidėja žaidė ne nuo starto – klausimas atviras. Ar per žiemą neteko savo fizinės formos, o gal pirmieji A lygos moterų turai rinktinės trenerių neįtikino? Klausimai įdomūs, bet į juos niekas nepateiks aiškių atsakymų. Erika gali pati susikurti sau progų, gali atlikti tolimesnį, tikslų smūgį iš už baudos aikštelės ribų, todėl tikrai buvo prašauta neleidžiant jos į aikštę nuo rungtynių pradžios, kad ir poroje su Marija Galkina, kaip tai buvo Podgoricoje. Šiame sezone Erika jau yra pelniusi du įvarčius atstovaudama Šiaulių „Gintrai“.
Reziumuojant taktikos prasme: nieko naujo nepastebėjau merginų žaidime, o naujasis rinktinės treneris Tomas Ražanauskas per dieną stebuklų nesukūrė. Visos merginos turėtų pridėti žaidime, norint pasiekti geresnio žaidimo kokybės. Pridėti turėtų ir pats treneris renkantis startinę sudėtį ir kviesdamas visas to nusipelniusias merginas į rinktinę.
Labai trūko Liucijos Vaitukaitytės, kuri valdydavo visą aikštės centrą ir užduodavo toną merginoms. Ši netektis buvo viena didžiausių penktadienio rungtynėse, o konkurencijos stoka tarp merginų, norinčių patekti į rinktinę yra minimali. Visa tai sudaro sąlygas, kai iškritusi viena žaidėja neturi jokios pamainos rinktinėje, o kitos rotacijos merginos dar to lygio nepriaugusios ir neturi tų savybių, kad taptų sėkmingu iškritusių pozicijų pakaitalu. Liucija, mano supratimu, yra techniškiausia ir protingiausia žaidėja rinktinėje. Gaila, kad jos šį kartą nebuvo.
Taip pat klausimas dėl Karolinos Jasaitytės nežaidimo rinktinėje. Kodėl ją kvietė skristi iš velniai žino kur – kito pasaulio galo į rinktinę, kad pasėdėtų ji ant suolo? Įsirašyti įrašą į CV, kad gavo iškvietimą? Neatrodo rimtai tokia situacija. Kita vertus, mes nežinome jos esamos formos, kaip ji atrodo studijuodama NCAA. Faktas, kad žaidybinės praktikos trūkumas Šiaurės Amerikoje tikrai nėra jos naudai, o dauguma studentų į JAV vyksta tik dėl aukštojo mokslo diplomo.
Kovingumo stoka ir pralaimėtos oro dvikovos
Kaip ir praėjusį rudenį vykusiose Baltijos taurės batalijose Latvijoje, Rygoje, prieš estes, taip ir dabar visiškai, triuškinančiai buvo pralaimėtos oro dvikovos kur kas fiziškesnėms ir didesnį norą demonstruojančioms viešnioms. Nei vieno laimėto oro kamuolio, mentaliteto ir kovingumo stoka tikrai neprilygo karšto kraujo turinčioms pietietėms.
Viduryje nesukurta nieko, o žaidimo perėjimas iš gynybos į puolimą nefunkcionavo visiškai. Vienintelis po keitimo pasirodžiusios antrajame kėlinyje Lauros Kubiliūtės smūgis buvo arčiausiai lietuvių įvarčio, o ta ataka daugiau atrodė, kaip svečių pramiegojimas gynyboje, išimtis, nei tendencinga žaidimo pasekmė.
Gynybos kraštuose Terezos Ramanovskajos ir Lolitos Žižytės duetas taip pat įspūdžio jokio nepaliko.
Autoriaus pastebėjimai
Šiai rinktinei tikrai būtų pravertusi ir sustiprinusi motinystės atostogose esanti puolėja Simona Petravičienė. S. Petravičienė visada pasižymi geru žaidimo skaitymu bei progų sukūrimu ir realizacija. Jos labai trūko priekyje bei asmeniškai man ji yra viena geriausiųjų šios kartos moterų žaidėjų Lietuvoje.
Rezultatyvioji panterų (taip vadinamos Kauno raj. „Hegelmann“ merginos, -red.) puolėja Kamilė Vaičiulaitytė vis dar nekviečiama į rinktinę, nors ji yra pilnai atsigavusi po traumos ir paskutiniuoju metu štampuoja įvarčius žaisdama laikinojoje sostinėje.
Neseniai vykusiose rungtynėse tarp Kauno „Hegelmann“ ir Vilniaus „Žalgirio“ merginų – Kamilė Vaičiulaitytė buvo geriausia žaidėja aikštėje. Kovo 23 d. vykusiose rungtynėse ji pelnė dublį ir tapo neabejotina mačo MVP. Aišku, teisybės dėlei, reiktų paminėti, kad vilniečių merginų lygis buvo žemesnis, bet tai, bet kokiu atveju, nesumenkina K. Vaičiulaitytės pasiekimų. Šiuo metu, po dviejų turų, ji yra rezultatyviausia moterų A lygos futbolininkė. Jos sąskaitoje – keturi tikslūs smūgiai.
Nepaisant neseniai prasidėjusio moterų čempionato, treneriai, turbūt, geriausiai žino, kokias žaidėjas reikėtų statyti į startą ar kviesti į rinktinę, tačiau verta paminėti ir Vestiną Neverdauskaitę.
- Neverdauskaitės užtikrintas žaidimas gynyboje ir nepakvietimas jos į rinktinę papildomas klausimas. Kodėl ji nekviečiama, dėl kokių priežasčių? Nors savo žaidimu centro gynėjų poroje „Hegelmann“ kartu su kauniete Milda Liužinaitepraeityje atrodė kaip kur kas labiau susižaidusi pora.
Tokios mintys vertinant praėjusių metų žaidimą ir lyginant jį su dabartimi kilo stebint centro gynėjų darbą. Vestina visada pasižymi dideliu atsidavimu, pasiaukojimu aikštėje bei žaidimo supratimu. Jos nepaėmimas į rinktinę – didelis minusas.
Šių trijų merginų trūkumas tikrai atskleidžia papildomas silpnąsias Lietuvos rinktinės vietas.
Fanai
Azerbaidžaniečiai Vilniuje sudaro gan nemaža bendruomenę, todėl jų atėjimas į buvusį LFF stadioną nenustebino. Jie išsiskyrė ir palaikė savo šalies rinktinę. Jų buvo 20-30 žmonių grupelė. Prieš rungtynes bendroje brigadoje kartu dirbantys tadžikai ir azerbaidžaniečiai man minėjo, kad „jų merginos yra fiziškesnės, ištvermingesnės ir jos jau nuo jaunų dienų pripratusios dirbti fizinius darbus, todėl jos laisvai nustūms ir apibėgs jūsiškes“ – panašu nebuvo iš piršto laužtos. Po mačo vaikinai taip pat nestigo pasitikėjimu savimi, minėjo merginų aršumą, alkanumą 50 prieš 50% situacijomis ir pabrėžė didesnį atsidavimą ir pasiaukojimą pergalei.
Galbūt verta mūsų treneriams ieškoti, kaip ir vyrų futbole – išsigelbėjimo rato užsienio emigrantų merginų šeimose? O galbūt verta natūralizuoti keletą užsieniečių dirbtinai pakeliant rinktinės lygį? Į šiuos ir kitus klausimus tik laikas atsakys, o šiai dienai turime ką turime. Tai jau penktoji Lietuvos moterų futbolo rinktinės nesėkmė iš eilės.
Autorius Mantas Aliukonis
