Vakar išsikviečiau taksi, ir atvažiavo žmogus, kuris sukrėtė mane iki sielos gelmių. Sukrėtė taip stipriai, kad jau antrą dieną visiems apie jį pasakoju.
Sėdu į automobilį. Vairuotojas šypsosi. Aš taip pat, bet esu telefone, tvarkau kažkokius darbo reikalus.
– Jums nepučia?
– Ne, ačiū, viskas gerai.
– Jūs nesušalote?
– Ne, man tikrai gerai.
– Norite saldainių? Ką tik nusipirkau parduotuvėje. Tokie skanūs! Guminukai. Dievinu juos! Paprastai keleiviams nesiūlau, tai nebūtų taktiška. Bet jums kažkaip norisi pasiūlyti. Jei atsisakysite – suprasiu. Norite?
– Noriu!
Jis man padavė visą dėžutę. Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo reitingas toks aukštas.
Sustojame prie šviesoforo. Prie mašinų pribėga vaikinai su gėlėmis.
– Ar mėgstate gėles?
– Mėgstu.
Jis sustabdo vaikinus ir nuperka man gėlių.
Man net akys išsiplėtė. Važiuoju, šypsausi… malonu… Bandau suvokti, kas vyksta – rytas, dar apsnūdusi.
Pradedame kalbėti apie vaikus. Jis pasakoja, kad jo dukra studijuoja antrame kurse Lenkijoje. O tada ištaria tokią frazę, kad mano žandikaulis nukrenta ant grindų:
– Žinote, Zoja, aš taip mėgaujuosi tuo, kad turiu vaiką. Žmoną. Darbą. Man tai iš tiesų patinka. Štai paskambina dukra, paprašo pinigų kažkokiems dalykams. Na, ji juk ten, Lenkijoje. Ilgisi namų. Aš papildau jos kortelę – ir man taip gera pasidaro! Tiesiog kaifas! Kad kažką gero jai padariau. Įsivaizduoju, kaip ji nusipirks kokį šalikėlį, užsisakys picą su draugais, ir jai viskam užteks. Ir man nuo to taip šilta viduje.
O dar žinote, kai vežu žmoną į manikiūrą (akimirkai įsivaizduokite, taip?), aš pats sumoku. Ir kaifuoju! Juk ji paskui dvi savaites man rodys savo nagus ir šypsosis. Ir man taip gera nuo to, jūs neįsivaizduojate. Aš juk padariau kažką gero savo šeimai! Ir po to širdyje taip gera.
Šioje vietoje aš jau pamiršau apie savo telefoną.
– Ir dar, žinote, kaip mažai laimingų žmonių gatvėse! Žiūriu į praeivius – ir beveik nematau „savų“, besišypsančių. Visi tokie niūrūs, įsitempę. Jūs iš visų mano keleivių per paskutines kelias dienas esate pirmoji, kuri man nusišypsojo.
Neseniai sutikau pažįstamus. Jie turi du vaikus – vienas pirmoje klasėje, kitas trečioje. Ir jie skundėsi, kaip brangu paruošti vaiką mokyklai – reikmenys, vadovėliai, uniforma, kursai… Penkiolika minučių pasakojo, o veidai buvo tiesiog suirzę.
O aš pasiūliau jiems sprendimą. Žinote kokį?
Pasakiau:
– Eikite į artimiausius vaikų namus ir atiduokite ten savo vaikus, jei jie jums yra problema. Ir tada neturėsite jokių rūpesčių – nei su mokykla, nei su uniforma, nei su vadovėliais.
Jie atsakė:
– Na, ne, kaip galima… Taip negalima… Mes juos mylime, jie juk mūsų vaikai…
Tai jei jie jūsų – būkite dėkingi už tai, kad Dievas jums davė sveikus, gražius, gyvus vaikus. Daugelis žmonių apie tai tik svajoja ir už tai atiduotų visas pasaulio sumas, o jūs jau turite šią dovaną. Likimo dovaną. Mylėkite juos – darykite viską dėl jų. Ir darykite taip, kad jie net nesuprastų, kiek daug dėl jų darote. Nemylite – atiduokite į vaikų namus.
Ko jūs skundžiatės? Jūs tokie laimingi, bet visai nepastebite savo laimės. Ir juk dauguma taip gyvena, tiesa?
Jis kalbėjo toliau.
O aš tylėjau ir klausiausi (kas man retai būna), o mano galvoje skambėjo frazės: „apmoku žmonos manikiūrą ir kaifuoju“, „darau kažką gero vaikui ir kaifuoju“.
Supratau, kad šis vairuotojas nėra verslininkas, investuotojas ar politikas. Jis nepatenka į jokius „TOP 100 vyrų“ sąrašus, kaip daugelis mano pažįstamų. Jo nėra ant žurnalų viršelių. Jis neduoda interviu. Jis net neuždirba tiek, kiek aš.
Bet gyvenimo jame daugiau nei visuose kituose! Meilės, šviesos – tikros šviesos, ne televizijos šou! – daugiau nei visuose žmonėse, kuriuos kada nors esu sutikusi. Iš viso.
Aš žiūrėjau į savo aplinkos vyrus ir galvojau, kad normalu visada būti su rūgščia mina (juk esi dideliame versle), nesijuokti, būti nuolat užsiėmusiam ir nepatenkintam, nemokėti džiaugtis, sakyti moterims: „O, vėl tempi pinigus į savo salonus…“, arba žiūrėti į gyvenimą kaip į kovą ir išbandymą.
Išlipau iš automobilio su gėlėmis, saldainiais ir šimtais komplimentų. Įdomu, ar jis taip savo šviesą perduoda visiems žmonėms?
Išlipau – ir supratau, kad man viduje šviesu!!!
Tokia didelė pamoka. Ir toks kosminis požiūris į gyvenimą.
Niekada po jokių mokymų nebuvau gavusi tiek įžvalgų ir nušvitimo.
Mokytojai visada šalia! Kaifuokite!!!
© Zoja Torochova
