Visa gyvenimo tėkmė turi vieną kryptį – ateitį, kurios niekas nesustabdys. Kaip sako kai kas – tai „laiko strėlė“, paleista tikintis pataikyti. Bet aiškumas – tik „po laiko“. Ir viskas prasideda iš naujo – šįkart jau su patirtimi, su geresniu taiklumu.
Jei turėčiau pasidalinti keliomis „šaudymo tikslumo pamokomis“, kurias pats išmokau ir kurios, galbūt, būtų vertingos kitiems – ypač jaunesniems – jos būtų tokios:
Pirma pamoka. Jei galėčiau pasakyti vieną dalyką savo geriausiam draugui, nuoširdžiai linkėdamas jam laimės ilgame gyvenimo kelyje, sakyčiau: Kantriai ieškodamas, atrask savyje savo didžiąją prigimtinę misiją.
Kas tavyje yra didysis troškimas? Kas – stipriausioji tavo prigimtinė savybė? Kas labiausiai traukia tavo sielą? Koks tavo talentas? Mes kiekvienas turime ką nors ypatingo – savo vidinį kvietimą.
Tad pirmas patarimas: neskubėk, nesiblaškyk. Kantriai tyrinėk save ir pasaulį. Konstruok savo gyvenimo kelią – net jei jis dabar tik blyškus siluetas tavo svajonėse.
Mokykis ne iš vieno šaltinio. Mokykis iš daug ir, būtinai iš įvairovės: iš mokytojų, knygų, darbo, gamtos, menų, tėvų, senelių – bet svarbiausia – iš savo sielos. Troškimo, jausmo, tylos kuždesio. Klausyk jos vos juntamo ar dar nejuntamo troškimo. Klausk, bet nespausk ir nereikalauk. Būk atidus ir nuolankus savo sielai. Nevenk tylos. Nevenk pabūti vienas. Nevenk klausti savęs ir klausytis atsakymų iš pasaulio, meno, religijos, filosofijos, mokslo, net intuicijos. Nepamiršk mokytis ir iš kantraus darbo. Ir, žinoma, nebūk bambeklis, viskuo nepatenkintas – džiaukis net labai maža pažinimo smiltele.
Antra pamoka. Pirma mintis išsiplėtė – kaip dažnai nutinka, kai norisi trumpai, bet išeina plačiai. Taigi, kai jau turi bent apmatus savo sielos misijos ir gyvenimo plano (kuris, beje, nuolat kinta kaip Gamta), prisimink vieną dalyką: tu gyveni tarp žmonių. Tavo misija turi susišaukti su kitų žmonių gyvenimais. Gali būti, kad tavo prigimtinis pašaukimas daugeliui atrodys svetimas. Gali būti, kad tavo darbo vaisiai daugumai bus nereikalingi – niekas nemokės už juos nei cento, o gal net neskirs šypsenos.
Todėl, didysis gyvenimo keliautojau, pasirūpink, kad tavo misija būtų ne tik tau reikalinga, bet ir prasminga kitiems. Kitaip – kelias gali tapti labai sunkus. O kartais – net beprasmis. Juk gyveni ne vienas – o tarp žmonių ir su žmonėmis! Mes vienas kitam esame labai reikalingi!
Trečia pamoka. Protingasis žmogau, mano paprastas patarimas:
Turi dvi misijas. Vieną – dėl savo sielos. Kitą – dėl pasaulio.
Ir viso, ką galiu palinkėti – tai pačios kelionės. Drąsos sunkiam darbui, drąsos klaidų aptikimui bei jų taisymui.
Kad ji nenutrūktų per anksti, nuolat tikslink savo misijas. Revizuok, tobulėk. Jei prireiks – keisk iš esmės. Nes gyvenimo laiko pamokos yra daug išmintingesnės už bet kokį iš anksto logiškai surašytą planą. Nesimokyk iš “gudruolių po laiko”.
Šiai gyvenimo kelionei reikės nuolatinio mokymosi – visą gyvenimą ir iš visų šaltinių. Tam reikės kantrybės – išmokti ne tik mokytis, bet ir atsitiesti po pralaimėjimų, nepaslysti pergalių akivaizdoje.
Jei nuolat kūrensi savo prigimtinę kibirkštį – didelį ar mažą gyvenimo tikslą – tuomet turėsi ir jėgų, ir noro mokytis, kentėti, atsitiesti po nuopuolių, įkopti į aukštas viršūnes, džiaugtis ir klestėti
Ne dėl išorinės šlovės. O tam, kad galėtum apsižvalgyti iš aukščiau, ar teisingu keliu keliauji.
