Tikriausiai esate girdėję apie japonų karatė discipliną. Žodis „karatė“ kilęs iš šaknies, reiškiančios „tuščia ranka“. Tai reiškia, kad žmogus gali tapti didžiu kariu, jei jis iki galo supranta, ką reiškia būti tuščiam. Jei žmogus suvokia, kad „atėjo tuščiomis rankomis, išeis tuščiomis rankomis, ir dabar yra tuščiomis rankomis“, – tuomet jis neturi ko prarasti. Kas gali nugalėti žmogų, kuris neturi ko prarasti? Kas gali būti stipresnis už žmogų, kuriam nieko nereikia bijoti? Kas gali išgąsdinti žmogų, kuriam nėra ką prarasti? Supratęs šią tuštumą, jis tampa didžiuoju kariu. Jo negalima nugalėti, iš jo nieko negalima atimti, jo neįmanoma nužudyti – nes jis tuščias. Jo rankos tuščios. O žmogus, kurio rankos tuščios, peržengia gyvenimo ir mirties ribas.
> Štai ką turi omenyje Jėzus, kai vėl ir vėl sako: „Prarask save.“ Tas, kuris nenori prarasti savęs – vis tiek praras; o tas, kuris praranda – atranda. Pralaimėję taps nugalėtojais, o nugalėtojai – pralaimėtojais. Tas, kuris tuščias – bus pripildytas, o tas, kuris nori prisipildyti – liks tuščias. Tai paradoksas.
Ošo
