Gyveno vilkas, o šalia jo ganėsi didelė avių banda. Kiekvieną dieną jis sugaudavo ir suėsdavo vieną avį. Avys bėgiodavo po mišką, vilko “skriaudžiama” avelė klupdavo ir imdavo klykti iš nevilties, o jos klyksmas gąsdino kitas. Ir tada vilkas ėmė kalbėtis su kiekviena avimi atskirai: “Tau nėra ko bijoti, nes aš žudau ir valgau tik kvailas avis, bet tu esi vienintelė mano geriausia protinga draugė”. Po šio pokalbio avys ramiai ganėsi ir daugiau niekada nebėgiojo. Kai vilkas papjovė kitą avį, jos pagalvojo: “Na, papjovė dar vieną kvailą avį, bet mano geriausias draugas yra vilkas, nėra ko bijoti” Avys buvo laimingos. Kaip tik tada vilkas priėjo prie vienos iš jų ir pasakė: “O, mano geriausias drauge, jau seniai nesikalbėjome apie kvailas avis”. Ir mirtis atėjo akimirksniu… Vilkas pakėlė kiekvienos iš avių savivertę, jos nustojo nerimauti ir ramiai rupšnojo žolę, dėl to jų mėsa tapo tik gardesnė. O įdomiausia, kad vilkui ėmė padėti kitos avys – jei kuri nors pernelyg protinga avis ėmė per daug galvoti ir kalbėti apie tikrąją padėtį, kitos avys, na, tai yra geriausios vilko draugės, pranešdavo jam apie keistą šios avies elgesį, ir kitą dieną vilkas ją suėzdėsdavo. Kiekvienas žmogus turėtų mažiau tikėti žodžiais ir daugiau žiūrėti į veiksmus. Kiekvienas turime vieną kvailą savybę – girdime tai, ką norime girdėti, o į visa kita tiesiog nekreipiame dėmesio.
Svarbu laiku pastebėti vilką avies kailyje!
Hegumenas Savatijus Sobko
