FT Golas
(jeigu tada būtų šaakalienė, skvvvernelis arba kokios pamišę socdarbuotojos, mergaitė būtų paimta iš tėvų… )
Džiljana – septynmetė mergaitė, kuri mokykloje negali išsėdėti vietoje.
Ji nuolat keliasi, blaškosi, nesusikaupia ir neišsėdi pamokose. Mokytojai dėl jos nerimauja, baudžia ją, bara, giria, apdovanoja, kai ji nors kelis kartus atkreipia dėmesį. Tačiau jos elgesys nesitaiso.
Kai ji grįžta namo, motina ją taip pat nubaudžia. Taigi Džiljana ne tik gauna blogus pažymius mokykloje ir yra baudžiama, bet ir kenčia namuose.
Vieną dieną į mokyklą iškviečiama Džiljanos motina. Moteris, atvyksta nuliūdusi, tikėdamasi blogų naujienų, paima ją už rankos ir nueina į posėdžių salę. Mokytojai kalba apie ligą, akivaizdų sutrikimą. Galbūt tai hiperaktyvumas, o gal jai reikia vaistų.
Pokalbio metu įeina senas mokytojas, kuris pažįsta mergaitę. Jis paprašo visų suaugusiųjų, motinos ir kolegų, sekti paskui jį į šoninį kambarį, iš kurio jie vis dar gali ją matyti. Išeidamas jis pasako Džiljanai, kad jie netrukus grįš ir įjungia seną radijo imtuvą su muzika.
Kai mergaitė lieka viena kambaryje, ji iš karto atsistoja ir pradeda judėti aukštyn ir žemyn, kojomis ir širdimi sekdama muziką. Mokytojas šypsosi, o jo kolegos ir motina žvelgia į jį iš sumišimo ir gailesčio, kaip dažnai būna su senais žmonėmis.
Jis sako:
“Matote, Džiljana neserga, Džiljana yra šokėja!”
Jis rekomenduoja motinai nuvesti ją į šokių pamokas, o kolegoms – leisti jai retkarčiais pašokti.
Po pirmos pamokos grįžusi namo pasakoja mamai:
“Visi tokie kaip aš, niekam ten negalima ramiai sėdėti!”
Pradėjusi šokėjos karjerą, atidariusi savo šokių akademiją ir pelniusi tarptautinį pripažinimą, 1980 m. Gillian Lynne tapo miuziklo “Katės” choreografe.
Tikėkimės, kad visi “kitokie” vaikai ras suaugusiuosius, kurie priims juos tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokie jiems patinka.
Tegyvuoja skirtumai, mažos juodos avys ir nesuprasti žmonės.
Jie yra tie, kurie į šį pasaulį atneša grožį.
Mums reikia daugiau šokėjų
