„Stipriųjų nemėgsta – jie nepatogūs“. Jų negalima kontroliuoti.
Jie girdi save, žino, ko yra verti ir nėra pasirengę to atsisakyti.
Viduje jie turi inkarus, su kuriais jie tvirtai laikosi noro gyventi be purvo ir būti laimingais nepaisant visko.
Jų viduje yra stiprios šaknys, kurių negalima išrauti ar sunaikinti. Kaip ir neįmanoma sugriauti jų geležinių principų, savigarbos, moralės ir tikėjimo savimi.
Stiprieji geba atlaikyti bet kokią tiesą, gyvenimo smūgius, išdavystę ir savo emocijų audrą išgyvenant vienatvę.
Jie nebijo skausmo, nes išgyvenę karą savo širdyje ir praėję asmeninį pragarą, jie išmoko savo žaizdas paversti išmintimi ir džiaugtis gyvenimu, išsaugodami savo širdyje grožį ir švelnumą.
Stiprieji nesiblaško kitų žmonių keliuose, neprekiauja laime, neprašo meilės – bet jei Dievas suteiks jiems šituos jausmus, jie priims juos kaip didelę dovaną ir niekada neišduos mylimo žmogaus.
Gyvena pagal sąžinę, nesipuikuoja savimi, nemokina kitų kaip reikia gyventi, bet labiau nori praturtinti savo vidų ir tobulėti.
Jie neša savo kryžių, nenumesdami jo ant kitų pečių, atsako už savo žodžius ir veiksmus, o dėl klaidų kaltina tik save, nes yra linkę daryti teisingas išvadas vietoje tuščių nuoskaudų.
Jie atidūs viskam – jų negalima apgauti ar primesti svetimą dalyką, kuris yra priešingas jų valiai ir norams.
O dar jie moka išeiti. Stiprieji moka išeiti kartą ir visiems laikams. Nemėginkite išgyventi jų jausmų, charakterio ir kantrybės – palūšite…”
