Šiuolaikinio sporto tikslas – ne kuo daugiau yra geriau, bet kuo tiksliau!
1) Vienas svarbiausių treniruotės efektyvumo principų yra judesio ir raumenų aktyvumo specifiškumas – tai, kas dirba varžyboje, turi būti treniruojama tikslingai ir sąmoningai. Tačiau praktikoje šis principas dažnai iškreipiamas, o treniruotės praranda kryptingumą dėl keleto pasikartojančių klaidų.
1) Pirmoji – pernelyg bendras treniruočių pobūdis. Dažnai manoma, kad bendra ištvermė ar jėga automatiškai persiduos į bet kurią sporto šaką. Tačiau moksliškai įrodyta, jog ištvermė, išvystyta, pavyzdžiui, plaukimo treniruotėse, labai menkai perkelia naudą bėgimui ar važiavimui dviračiu, nes šiose veiklose dirba visiškai skirtingos raumenų grupės bei aktyvuojamos skirtingos raumenų skaidulos. Tai reiškia, kad net gerai ištreniruotas organizmas netobulėja, jei fizinė veikla neatitinka sporto šakos biomechanikos.
2) Antroji klaida – treniruojamas ne tas raumenų skaidulų tipas, kuris dominuoja konkrečioje veikloje. Pavyzdžiui, sprinteris, siekiantis lavinti greitį, taiko ilgus, lėtus bėgimus, kurie išskirtinai aktyvuoja lėtąsias (I tipo) skaidulas. Nors tokia treniruotė lavina ištvermę, ji nepadės vystytis greitajai jėgai, kurios pagrindą sudaro II tipo greitosios skaidulos. Tokiu būdu raumenys stiprėja, bet ne ta kryptimi, kuri reikalinga varžyboms.
Trečioji – vadinamųjų „stebuklingų“ pratimų paieškos. Treneriai neretai pasiduoda mados tendencijoms ir į treniruotę įtraukia naujus, „įspūdingai atrodančius“ judesius, kurie vis dėlto neturi tiesioginio biomechaninio ryšio su sportiniu veiksmu. Tokie pratimai gali pagerinti bendrą fizinę būklę ar koordinaciją, tačiau dažnai neperduoda jokios realios naudos atliekant specifinį veiksmą varžybose.
Ketvirtoji – netinkamas judesio perkėlimas į veiklą. Net ir stiprinant „teisingą“ raumenų grupę, dažnai daroma klaida – raumuo treniruojamas ne tokioje padėtyje, greičiu ar režimu, kokio reikalauja konkretus sportinis judesys. Pavyzdžiui, šlaunies keturgalvis gali būti treniruojamas sėdimoje padėtyje „leg extension“ aparate, tačiau sprinto metu šis raumuo dirba visai kitu kampu, kartu su sėdmens raumenimis ir blauzdos stabilizatoriais.
5) Visa tai lemia, kad treniruotės tampa mažai funkcionalios, o sportininkas, nors ir fiziškai stiprus, nesugeba efektyviai įgyvendinti varžybinio judesio. Tik tada, kai treniruotė atitinka varžybinio judesio greitį, kryptį, trukmę ir raumenų aktyvacijos seką, galima tikėtis, kad treniruojamas raumuo tikrai „pradės dirbti“ tada, kai to labiausiai reikės.
6) Todėl siekiant maksimalios sportinės formos, treniruotės turi būti ne tik fiziškai sunkios, bet ir intelektualiai tikslios – pagrįstos biomechanine analize, raumenų aktyvumo profiliu ir tiksliai pritaikytos sporto šakos judesių logikai.
7) Tai yra šiuolaikinio sporto mokslo branduolys – ne daugiau, bet tiksliau.
