1) Žmogaus pažinimo potencialas visapusiškai atsiskleidžia tik tada, kai darniai veikia dvi skirtingos, tačiau viena kitą papildančios proto sistemos – „šaltasis“ loginis ir „karštasis“ emocinis protas.
2) Evoliuciškai „karštasis“ protas – tai senesnė, intuityvi ir refleksinė mąstymo forma, pagrįsta emocijomis ir kūno signalais. Ji pasireiškia gebėjimu greitai reaguoti į aplinką, jausti, suprasti emocijas, adaptuotis prie kitų žmonių. Priešingai, „šaltasis“ protas yra loginis, struktūruotas, grindžiamas taisyklėmis ir analize – jis veikia lėčiau, tačiau leidžia priimti racionalius sprendimus, suprasti priežasties-pasekmės ryšius, planuoti veiksmus.
3) Nors „šaltojo“ proto mokymasis dažnai laikomas pagrindiniu mokyklose ir akademinėje veikloje, pastaraisiais metais vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad vien jo neužtenka nei sėkmei, nei laimei. Tik jų abiejų sąveika leidžia žmogui augti, išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir tinkamai veikti sudėtingose gyvenimo ar sporto situacijose.
4) Sportas yra viena iš nedaugelio veiklų, kur natūraliai lavėja „karštasis“ protas – emocinis intelektas. Fizinio aktyvumo metu nuolat tenka prisitaikyti prie greitai kintančių situacijų, valdyti stresą, suprasti komandos narių emocijas, atsigauti po nesėkmių, palaikyti motyvaciją. Visa tai – emocinio intelekto komponentai. Ypač žaidimuose ir komandinėse sporto šakose jis ugdomas spontaniškai, nes kiekvienas sprendimas turi emocinį svorį, o emocinė pusiausvyra tampa esmine sėkmės sąlyga.
5) Tačiau net ir sporte, jei trūksta loginio, „šaltojo“ mąstymo – strateginio planavimo, treniruočių analizės, biomechaninio supratimo – sportininkas negali pasiekti aukščiausio lygio. Todėl meistriškumas sporte gimsta tada, kai šios dvi proto dimensijos yra subalansuotos. Legendiniai atletai įkūnija šį balansą – jie geba ne tik racionaliai analizuoti situacijas, bet ir subtiliai valdyti emocinę būseną, reaguoti į spaudimą, atsitraukti kai to reikia, pasitikėti intuicija.
6) Vis dėlto, nei sportas, nei mokslas savaime negarantuoja šio balanso. Jei žmogaus gyvenime dominuoja tik „karštasis“ protas, emocinis reagavimas be refleksijos, tuomet loginis mąstymas lieka neišvystytas, trūksta racionalių sprendimų, atsiranda impulsyvumas. Kita vertus, jeigu žmogus visą gyvenimą treniruoja tik „šaltąjį“ protą – analitinius gebėjimus, taisyklių logiką, bet nesigilina į emocijų prigimtį, nejaučia savęs ir kitų – jis tampa ribotas socialiniuose santykiuose, praranda kūrybiškumą ir atsparumą. Todėl nenuostabu, kad tarp gabiausių mokslininkų dažnai randame žmones, kurie domisi menais, muzika, poezija, sportu – jie natūraliai ieško pusiausvyros tarp proto rūšių, išplečia pažinimo galias ne tik logikos, bet ir intuicijos dėka.
7) Šiuolaikinė edukacija vis dažniau pripažįsta emocinio intelekto svarbą – nuo darželių iki universitetų pradėta daugiau dėmesio skirti emocijų suvokimui, valdymui, empatijai. Vis dėlto, emocinis intelektas labiausiai ugdomas ne pamokose, bet tarp jų – realiose gyvenimo situacijose, bendravime, sportinėse veiklose, žaidimuose. Tyrimai rodo, kad su amžiumi emocinis intelektas gali tobulėti labiau nei loginis, nes jis tiesiogiai susijęs su gyvenimo patirtimi. Pastebėta, kad moterys dažniau pasižymi aukštesniu emociniu intelektu nei vyrai – jos lengviau atpažįsta emocijas, greičiau atsigauna po streso, geriau supranta kitų žmonių jausmus. Tačiau tai nėra pastovi savybė – emocinis intelektas yra lavinamas, kaip ir raumenys.
8) Galiausiai, sporte kiekvienas svarbus sprendimas – tai tarsi vidinis dialogas tarp dviejų proto pusių. Kai sportininkas išmoksta ne tik planuoti, bet ir jausti; ne tik analizuoti, bet ir pasitikėti savo kūno siunčiamais signalais – tik tada jis tampa ne tik rezultatyvus, bet ir brandus. Šis proto balansas – tai ne prabangos elementas, o būtinybė siekiant ilgalaikės sėkmės, emocinės sveikatos ir asmeninės pilnatvės.
