psichologeareta@gmail.com
Tai buvo Bagramo vardu. Bazė, kurioje tarnavo mūsų kareivis, buvo įsikūrusi. Jis tarnavo kaip namų dalis, tai yra, dienų dienas drebėjo ant pievelės ir nešė maistą į visas vietas. Paprastai tariant, kad ir kur jie siųstų, nuėjau.
Varginantis karštis, išspaudžiantis paskutinius prakaito lašus. Žemas, akmenuotas dangus, toks žemas, kad atrodo, kad tuoj nukris tau ant galvos. Begalinis troškulys ir neblėstančios dulkės, nuo kurių neįmanoma atsikratyti. Ir čia esmė ne tai, kad vanduo vertas aukso, o tai, kad šios dulkės prasiskverbė visur ir visada. Ir įtrūkusios dulkėtos lūpos jam tapo įprastos. Štai kodėl vienintelis dalykas, kurio jis visada prašė, tai atnešti skardines ir dėžes iki reikalo – vyrai, ar galiu gauti stiklinę pieno? Jis nešė jį specialiose dėžėse su ledu ir jis buvo dar brangesnis už vandenį.
Bet jis visada buvo duotas. Juk jis prasiveržė ten, kur kiti paprasčiausiai nepasiekė. Štai kaip jis atsidūrė netoli mažo taškelio su susimaudymais, o daryk retai retai retai retai. Na, štai kokia sėkmė. O kareivis, atsargiai paėmęs šakelę su pienu, godžiai žiūrėdamas į ją, sėdėjo pavėsyje prie mažo upelio, laukdamas, kaip į skrandį įkris degantis šaltas skystis, o laimė pasklis po visą kūną.
Bet tada jo žvilgsnis nukrito ant uolų netoli vandens. Tarp jų buvo gyvatė, o netoliese būdavo jos vaikai. Karys užaugo Kazachstane, tad gyvačių nebijojo. Dešinėje rankoje laikė stiklinę pieno, stebėdamas gyvačių šeimą.
Gyvatė akivaizdžiai sirgo. Ji beveik galėjo pajudėti, kartais pakeldama galvą ir nutildama. Gyvatės į tai kėlė galvas. Kareivis staiga jų pagailėjo.
Tu pasakysi. Na ir koks gailestis gali būti? Karštis, mirtis aplinkui, norėčiau išgyventi. Bet akivaizdu, kad karys ne tas, kuris uždavinėjo tokius klausimus.
Nuėjo į valgomąjį ir atsinešė dvi mažas lėkštes, priėjęs prie šeimos, į jas įsipylė vienintelę stiklinę pieno. Gyvatė gali užuosti. Jos atviras liežuvis drebėjo nervingai. Ji pakėlė galvą ir pažiūrėjo kareiviui tiesiai į akis, o tada vos įšliaužė į indą ir pradėjo laižyti skystį. Mažyliai sekė jos pėdomis.
– Štai kas, pasakė kareivis, nešė tuščią stiklinę ir važiavo toliau. Prasiveržimas per karštį ir mirtinas pavojus, kad vaikinai turėtų ką pavalgyti. Tai buvo jo paslaugos, ponios ir ponai.
Ir tada jis atėjo į šią vietą dar dvidešimt aštuonis kartus ir pamaitino gyvačių šeimą. Duodu jiems savo stiklinę pieno. Vyrai juokėsi iš jo, vadindami jį gyvatės tėčiu.
Jis gėdingai šypsojosi ir tylėjo. O tada medikų tarnyba nuėjo pas pulkininką leitenantą ir paklausė, kokius vaistus galima panaudoti sergančiai gyvatei padėti.
Gydytojas supyko be juokų ir visai stovyklai sušuko, kad neleis švaistyti vaistų, kurių dėl to trūksta kažkokiai gyvatei. Ir jis pažadėjo atiduoti jį tribunolui. Kareivis sukėlė ratą ir nuėjo prie durų. Bet neišgyveno.
-Kad atsistotų, šaukė pulkininkas leitenantas. Aplinkui kareiviai, nagi, kas čia per gyvatė? Koks tai dydis?
Ir po penkių minučių jis davė jam du mažus buteliukus.
Štai penki lašai lėkštėje, o iš šių dviejų ir taip, tai yra, kiekvieną dieną. Ir būk tyliai, arba mudu eisime į tribunolą.
– Teisingai, karys atsakė šypsodamasis.
Gyvatė tapo geresnė ir geresnė. Ir ji jau seniai atpažino savo gelbėtoją. Taip, ir jos mažyliai, laukdami skanėsto, šoko ant batų, reikalaudami lėkštės pieno.
Kareivis juos išpylė ir sėdėjo šalia, stebėjo kaip geria ir pamiršo šilumą… Pamiršta šiluma nuo to, kitas, tolimas, prieškarinis gyvenimas tirpdė virš kūno, privertė pamiršti kasdienius baisumus.
Ir dvidešimt devintą dieną atvykęs paskutinį kartą, pats savęs paklausė, tarsi reikėtų paimti konteinerį. Norėjau atsisveikinti su gyvate ir vyresniais vaikais. Jis priėjo, nešdamas rankose paskutinę pieno stiklinę ir linkęs į jį pradėjo kažką sakyti. Bet čia…
Bet čia. Bet staiga kobra paskubėjo į priekį ir akimirksniu apsivyniojo aplink kaklą, suspaudė ją. Karys slegiančiai rėkė ir psichiškai atsisveikino su gyvenimu. Bet gyvatė jam neįgėlė. Ji elgėsi labai keistai. Ji išskleidė gaubtą jam per veidą ir žiūri į jo skruostus, tarsi jį užhipnotizuodama.
Kai karys bandė atsikelti ar pajudėti, gyvatė švelniai suspaudė rankas, spaudžiant miegančią arteriją, ir jis įkrito į snaudulį. Ir atėjusi į protą, po dešimties minučių ji bandė išsiaiškinti, ko iš jo nori. Jis nejautė baimės, galbūt tik suglumęs. Jam perėjo kobros ramybė, o jam trukdė tik viena mintis – kada ji baigsis.
Baigiau po pusantros valandos. Dar kartą atsimerkęs kareivis nematė nei gyvatės, nei jos vaikų. Iš karto prarydamas stiklinę pieno, kurį padėjo ant žemės, turinį nubėgo į automobilį ir bandė uždegti degtuką drebančiomis rankomis, kad parūkytų cigaretę, sėdėdamas papėdėje.
Palaipsniui atgavęs pojūčius ir drebėdamas rankose karys užlipo kūnu ir nuėjo į bazę. Labai skubėjo, nes teks paaiškinti, kodėl taip vėlavo. Todėl jis nerimavo.
Bet nereikia aiškintis.
Atidarydamas kabinos duris ir lėtai šliauždamas karštu buferiu į žemę, jis su siaubu stebėjo, kaip sudegė tai, kas liko iš jo bazės. Degantys griuvėsiai ir jokių garsų, išskyrus traškančias lentas iš ugnies ir juodus dūmus kylančius į tylų akmenuotą dangų
Ir niekas, niekas neišgyveno, nė vieno žmogaus. Visi vienas kitam mirė.
Nors, ne, liko vienas išgyvenęs.
Jis išgyveno.
Vienintelis, iš visų.
Stiklinė pieno. Tik stiklinė pieno.
Ponios ir ponai, stiklinė pieno. Ir visą gyvenimą.
OLEGAS BONDARENKO
