Vyras po ilgo laiko pabudo iš komos. Žmona nuolat buvo prie jo. Atsimerkęs tarė jai, sėdinčiai šalia:
– Tu buvai su manimi sunkiausiu metu. Kai netekau darbo, palaikei mane. Kai į mane šovė ir sužeidė, buvai šalia. Kai žlugo verslas, buvai čia. Kai netekome namo, buvai su manimi. Kai pašlijo sveikata, nepalikai manęs.. Žinai, brangioji, ką aš manau ?
– Ką, brangusis ?- šypsodamasi švelniai tarė žmona, ir jos širdį užlieja švelnūs jausmai.
– Pradedu galvoti, kad neši nelaimes.
Būkime laimingi!!!
